Britų neseniai atliktas tyrimas parodė, kad Lietuvą, Latviją ir Suomiją klimato pokyčiai paveikė smarkiausiai iš visų Europos šalių. Tyrimų rezultatai nieko nebestebina – tereikia prisiminti nuo milžiniško kritulių kiekio skęstančius laukus ar miestų ir miestelių gatves. Dar ženkliau, klimato pokyčiai matomi Lietuvos pajūryje, kur kylant vandens lygiui vis dažniau jūra pasiglemžia paplūdimio smėlį ir plauna kopas, taip grasindama užlieti dalį miestų.
Mokslininkai teigia, kad Planetos atmosferos temperatūra, lyginant su 1850–1990 metais, jau pakilo 1 °C ir nesustoja didėjusi. Ir jei per artimiausius 11 metų nebus imtasi reikiamų priemonių šiam šiltėjimui suvaldyti, žmonijos laukia liūdnos pasekmės. Mat klimato kaita nėra tik šiltesnis klimatas, priešingai, pasekmės daug skaudesnės nei daugelis mano: milžiniški kritulių kiekiai, kurie gali iškristi per kelias valandas ar dienas, sausros, kenkėjų ir ligų anplūdžiai, kai kurių augalų ir gyvūnų rūšių nykimas.
Siekdamas keisti padėtį ir išvengti katastrofiškų pasekmių, Europos Parlamento komitetai po svarstymų vasario–kovo mėnesiais pritarė eilei tikslų, kurių ateityje turėtų siekti Europos Sąjungos valstybės narės. Vienas jų: komitetuose buvo pritarta, kad ES iki 2050 m. turėtų sumažinti klimato pokyčius lemiančių šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį iki nulio, lyginant su 1990 m. rodikliais. Tai reikštų, kad iki 2030 m. išmetamųjų dujų kiekis turėtų sumažėti 55 %. Tai ambicingas siekis ir norint jį pasiekti pirmiausia žiūrima ten, kur sukuriama tarša didžiausia.
Visų pirma akys krypsta į transporto sektorių, kadangi nemaža dalis išmetamųjų dujų tenka būtent jam, įskaitant ir kelių transportą. Akivaizdu, kad elektrinio transporto užuomazgos jau seniai esti mūsų kasdieniame gyvenime, tačiau esu įsitikinęs, kad šio amžiaus trečiajame dešimtmetyje žengsime į elektrinių automobilių erą. Visgi, benzinu ir dyzeliu varomi automobiliai iš Europos gatvių taip greit nedings. Taigi, kaip per 10 metų pasiekti ambicingą tikslą?
Kol JAV Prezidentas Donaldas Trumpas aktyviai pasisako prieš bet kokius įsipareigojimus mažinti taršą , lyderio vaidmens šioje srityje imasi kitos šalys. Štai, Izraelis nusistatė tikslą – po 2030 m. apskritai uždrausti benzinu ar dyzeliu varomas transporto priemones, įskaitant ir sunkųjį transportą – kuriam pasiekti netolimoje ateityje ketina įrengti per 2000 įkrovimo stotelių.
Tuo tarpu ES, nors ir, rodos, po truputį bunda, tačiau vis dar „miega“ giliu letargo miegu. Iniciatyvos imasi vos kelios valstybės narės, iš kurių lyderiaujančia būtų galima pripažinti Švediją. Pastaroji, sekdama Izraelio pavyzdžiu, 2030 m. nutrauks prekybą automobiliais su vidaus degimo varikliais. O Airija turėtų tapti pirmąja valstybe, kuri ne tik atsisakys investicijų į iškastinį kurą, bet ir atsiims visas į iškastinio kuro bendroves investuotas lėšas. Bet tai tik pavieniai pavyzdžiai, kurių vargu, ar užteks Europos Parlamento keliamiems tikslams pasiekti. Todėl, kaip ir minėjau, iniciatyvos privalo imtis ES institucijos.
Vasario mėnesį Europos Parlamentas patvirtino savo poziciją dėl 2021–2027 m. ES regionų plėtros finansavimo taisyklių. Žinoma, dėl jų dar deramasi su ES Taryba, tačiau jau dabar galima pasidžiaugti, kad Europos Parlamentas, kaip vieną iš ES lėšų efektyvaus panaudojimo būdų, siekia numatyti projektus, susijusius su aplinkos saugojimu ir kova su klimato kaita. Manau, kad pasinaudojant šiomis lėšomis, ES privalo kuo greičiau duoti aiškų startą valstybėms narėms pradėti vystyti elektrinio transporto infrastruktūrą, ugdyti piliečių savimonę aplinkai draugiško gyvenimo linkme.
Svarbu ir tai, kad ne draudimais, o paskatomis turime siekti pokyčių. Kartu dirbdami Europos Parlamente turime sudaryti palankias sąlygas valstybėms narėms vystyti elektrinio transporto infrastruktūrą, padėti finansiškai to siekti bei stengtis elektrinį transportą padaryti patraukliu, „auginti“ jo paklausą. Būtina pripažinti, kad finansinės paskatos yra būtinos nes tiek Lietuvoje, tiek nemažoje dalyje kitų valstybių, didelė dalis žmonių, nors ir norėtų, tačiau negali įsigyti elektromobilių dėl didelės elektromobilių kainos, ar prastai išvystytos infrastruktūros, pavyzdžiui, mažo įkrovimo stotelių skaičiaus.
Nepaisant visko, tai gali būti puiki proga lyderio vaidmens imtis ir Lietuvai. Ir šios progos praleisti tiesiog negalima. Vyriausybė 2018 m. jau patvirtino atnaujintą Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategiją, kurioje numatyta iki 2050 m. visą reikalingą elektros energiją pasigaminti šalies viduje, kas reikštų pigesnę elektros energiją. Tačiau tuo pačiu, tikslingai investavus ES dotacijas į atsinaujinančių elektros energijos šaltinių vystymą, elektrinių automobilių infrastruktūros kūrimą, sudarius palankias sąlygas Lietuvoje kurtis biotechnologijoms, aplinkai draugiškiems „startuoliams“, Lietuva galėtų tapti viena pirmųjų aplinkai draugiškų valstybių ES ir taip pasiekti ES institucijų keliamus tikslus.
Be kita ko, tokių projektų vystymas prisidėtų prie didesnio užimtumo bei tolimesnio ekonomikos augimo valstybėje, atkreiptų investuotojų dėmesį, o svarbiausia – pakeltų Lietuvos prestižą šioje srityje. Tačiau tam reikia imtis veiksmų jau dabar. Ypatingai viltingai žvelgiu į šiais metais jau įvykusius savivaldybių rinkimus ir naujas miestų bei jų rajonų valdžias, kurios, tikiuosi, aktyviai pradės elektrinių automobilių įkrovimo stotelių įrengimo darbus savo miestuose bei rajonuose.