Kuo pavojingos idėjos kurti Europos kariuomenę, kur turėtų būti nukreiptos Europos gynybos pastangos ir kokią naudą šiuose procesuose gali gauti Lietuvos kariuomenė, mokslas ir verslas – mintimis dalinasi LVŽS kandidatas į Europos Parlamento narius, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys Jonas Jarutis.
Vis atsinaujinančios kalbos apie tai, jog ES turi turėti savo ginkluotąsias pajėgas, iš tiesų slepia didelį potencialų pavojų mūsų šaliai. Jei savo gynybai ir taip nepakankamai dėmesio skirianti ES pradės kurti NATO dubliuojančias gynybos struktūras, dėl išskaidytų lėšų Europos kariniai pajėgumai rizikuoja atsidurti panašioje padėtyje, kaip atrodė Lietuvos kariuomenė iki LVŽS Vyriausybės darbo pradžios. Rizikuojame ir suardyti jau septyneto dešimtmečių Europoje senumo saugumo architektūrą, paremtą tampriais transatlantiniais ryšiais su JAV.
Kalbos apie poreikį sukurti Europos ginkluotąsias pajėgas nėra naujos – dar 1952 m. įsteigta, bet taip ir nepradėjusi veikti Europos gynybos bendrija turėjo tapti viena Europos integracijos krypčių. Ironiška, tačiau šios bendrijos steigimo sutarties 1954 m. neratifikavo dabartinė pagrindinė Europos kariuomenės šalininkė – Prancūzija. Sėkmės nesulaukė ir kita europinė gynybos iniciatyva – 1947 m. įsteigta Vakarų Europos Sąjunga. Vakarų Europos karinio saugumo pagrindu tapo NATO, kuri šias funkcijas atliko taip sėkmingai, jog Lietuvai, 1990 m. atgavus nepriklausomybę, nereikėjo daug laiko apsispręsti dėl savo narystės NATO.
Nuo 2004 m. NATO yra mūsų saugumo pagrindas. Būtent pagal NATO lygmeniu kuriamus aukščiausius pasaulyje karinius standartus yra rengiami mūsų kariai, pagal juos gaminama ir prižiūrima įvairi karinė įranga. Dirbdami kaip NATO nariai, mes jau sukūrėme pakankamai stiprias karines pajėgas ir jas toliau stipriname. Sėkmingai dirbame tiek su ES, tiek su JAV karine pramone ir ginkluotomis pajėgomis – mūsų kariuomenė apsirūpina karine įranga tiek iš ES šalių, tiek ir iš JAV. Mūsų šalies įmonės vis sėkmingiau dirba su kolegomis iš kitų NATO šalių, dalyvauja tarptautiniuose gynybos koncernuose, kuria sudėtingus, aukštos pridėtinės vertės produktus ir paslaugas – nuo lazerių iki kibernetinio saugumo priemonių.
Šiame kontekste jau keletą metų girdimi siūlymai formuoti Europos karines pajėgas, atrodo mažų mažiausiai – abejotinai. ES karinės pajėgos vargu ar duotų realios naudos saugumo aspektu, tačiau akivaizdu, jog jų kūrimas išskaidytų ir taip nepakankamus kariniam saugumui skiriamus išteklius. O kur dar technologinės problemos – jei NATO šalys, besilaikančios vienodų standartų, vien tankus naudoja 13 skirtingų tipų, tai nesunku nuspėti, kokį technologinį ir logistikos chaosą sukeltų atskiros karinės struktūros sukūrimas.
Mintis, kad Lietuva yra maža ir lemia dar mažiau, iš tiesų yra neteisinga. Tankų ir patrankų skaičiumi mes vargu ar kada nors pralenksime mūsų rytinius kaimynus, tačiau būtent NATO struktūra suteikia mums „kietojo“ saugumo pagrindą. O štai šiuolaikiniai karai vyksta nebe mūšio laukuose, o elektroninėje erdvėje. Tai, kas prasidėjo kaip 1992 m. interneto technologijomis piktnaudžiavusių JAV paauglių „Didysis hakerių karas“ ar tyčinis kenkimas įvairių organizacijų interneto svetainėms, nuo 2007 m. Rusijos kibernetinių išpuolių prieš Estijos informacines sistemas tapo nauja, vis dar oficialiai neįvertinta, karinių veiksmų forma.
Dalyvavimo tokiame kare kaštai nedideli, o galimybės išvengti atsako – ženklios: kiberatakai pakanka kompiuterio, prieigos prie interneto ir žinių, todėl išpuoliai vyksta nuolat – nuo pavienių, savo gebėjimus pavojingu būdu bandančių jaunuolių, iki atskirų valstybių inspiruojamų atakų, kaip Šiaurės Korėjos surengtos atakos prieš Pietų Korėją ir Japoniją, koordinuotos atakos prieš Izraelį, išpuoliai per JAV rinkimus, bandymai įsilaužti į Irano branduolinių objektų duomenų bazes ar Rusijos išpuoliai prieš Gruziją 2008 m. ir Ukrainą 2015 m. Beje, pastarojo kibernetinio išpuolio metu nukentėjo apie 200 tūkst. Ukrainos įmonių. Turint omenyje, jog Lietuvoje 2018 m. iš viso veikė 81,5 tūkst. įmonių, nesunku įsivaizduoti tokio išpuolio prieš Lietuvą pasekmes.
Būtent kibernetinis saugumas yra ta sritis, kur Lietuva yra pasiekusi itin daug. Esame vertinami kaip turintys ketvirtą pagal atsparumą kibernetinio saugumo sistemą pasaulyje. Mūsų interneto kariškiai ne tik efektyviai dirba, stiprindami savo šalies saugumą, bet ir padeda kolegoms iš NATO šalių bei partnerių.
Matydama realias Europos gynybai kylančiais tokių iniciatyvų grėsmes, LVŽS savo Europos Parlamento rinkimų programoje akcentuoja siekį, jog NATO turi išlikti Europos saugumo pagrindu. Turime stiprinti transatlantinius saugumo ryšius, turime siekti, kad saugumo – tiek karinio, tiek ir kibernetinio – aspektu ES ir JAV būtų vienoje barikadų pusėje. Tam reikia nemažai – tiek nuosaikios politikos valstybės lygmeniu, kurią nuosekliai vykdo LVŽS Vyriausybė, tiek ir kasdienio darbo Europos Parlamento Saugumo ir gynybos komitete, stabdant neapgalvotas karinių eksperimentų idėjas, dažniausiai kylančias pietų europiečių galvose.
Energiją turime nukreipti ne į beprasmes iniciatyvas, o į ES saugumo didinimą ir karinio potencialo išnaudojimą civiliniams tikslams. Gerai žinoma aksioma, jog karinė pramonė labai dažnai yra inovacijų šaltiniu. Net jei nauji išradimai kurį laiką lieka pusiau ar visai slaptais, jie tampa inovacijų varikliais civilinėse srityse – pavyzdžiui, Antrojo pasaulinio karo radaro technologijos paskatino mikrobangų krosnelių atsiradimą 1947 m., poliarizuoti saulės akiniai 1936 m. buvo sukurti tik karo lakūnams, o interneto idėja 1963 m. buvo pasiūlyta kaip karinė sistema. Ir tokių pavyzdžių galima išvardinti labai daug. Todėl turime ne bijoti karinės pramonės, o žiūrėti plačiau ir spręsti, kaip europinių karinių technologijų plėtrą paversti ir saugumo, ir konkurencingumo šaltiniu!
Lietuvos lygmeniu privalome panaudoti savo pramonės potencialą ir, dalyvauti, kaip partneriai, Europos kariniame pramoniniame komplekse. Nuo to, kiek Lietuvos įmonės dalyvaus Europos karinėje pramonėje, tiesiogiai priklauso ir mūsų saugumas. Tam turime ir galingus finansinius instrumentus. Europos mokslinių tyrimų programos „Horizontas 2020“ biudžetas šioje finansinėje perspektyvoje – 80 mlrd. eurų. 2021–2027 m. jam bus skiriama dar daugiau. Deja, Lietuvos mokslininkų ir pramonininkų dalyvavimas šioje programoje iki šiol yra itin menkas. O juk tai – ateities kūrimas!
Nustoję graudentis, jog esame maži ir nieko negalime pakeisti, galime padaryti labai daug. Tai tinka ir saugumo sričiai. Bendromis šalies Vyriausybės ir Lietuvos atstovų Europos Parlamente pastangomis galime užtikrinti geresnes sąlygas Lietuvos mokslui ir verslui dalyvauti europiniuose saugumo ir gynybos projektuose. Sustabdę žalingas, transatlantinę vienybę skaldančias iniciatyvas ir nukreipę energiją bendro saugumo kūrimo linkme, galime pasiekti labai daug. Na, o kartu su JAV kurdami kibernetines karines pajėgas, galime užsitikrinti saugią ateitį ir kibernetinėje erdvėje. Toks yra pasirinkimo tarp NATO ir idėjų apie Europos kariuomenę sprendimas ir tokios yra mano darbo Europos Parlamento Saugumo ir gynybos komitete gairės.