Išsitaręs ar neapdairiai pajuokavęs, jog neleidžia žmonai dirbti, A. Juozaitis buvo priverstas teisintis. Vėliau jo pateiktoje vizijoje moterys laisvai pasirenka, ar siekti karjeros, ar atsidėti vaikų auginimui ir auklėjimui.
Ko ši istorija moko mus, Lietuvos vidurinės klasės moteris ir vyrus?
Pirma, šis vyras, nors reprezentatyviai atrodo ir galvoja, kad pajėgs valdyti šalį, dar ne visada suvaldo mintį, kad nepasakytų kažko, dėl ko vėliau reikės gailėtis. Tai liūdna.
Antra, už šias išsakytas mintis A. Juozaičiui galime būti dėkingi, nes jis per neapdairumą įvardijo tai, ką vis dar patyliukais (ar nė nesislėpdamas) pagalvoja dažnas ypač mano kartos vyras, o neretai iš įpročio jam įsiteikti kartoja ir jo pati.
Kodėl taip yra? Todėl, kad kandidato pateiktoje vizijoje minimas „laisvas moters pasirinkimas“ yra ir liks iliuzija, jeigu moteriai nėra sudarytos sąlygos gyvenime save realizuoti ne tik šeimoje, kas yra labai svarbu, bet ir profesiniame gyvenime, versle, visuomenėje – taip, kaip gali sau leisti dauguma vyrų.
Gerai, kad Juozaičio žodžiai sukėlė pasipiktinimą. Nepagarbos moteriai negalima ignoruoti. Tuo suinteresuotos ne tik moterys, bet ir vyrai. Nes atvira nepagarba moteriai – tai tik ledkalnio viršūnė, slepianti nepagarbą mums visiems. Mums, kaip šaliai, kuri tik dabar, praėjus beveik 30 nepriklausomybės metų, pradeda atsigauti nuo ją ilgus metus valdžiusių neatsakingų, nuo žmonių atitrūkusių politinių jėgų valdymo.
Ir net nesvarbu, ar šalį nominaliai valdo vyrai, ar moterys, jeigu jie negerbia ar atvirai nesiskaito su visuomene, skurdina vyresnę kartą ir sunkiai gimstančią vidurinę klasę, stengiasi įsiteikti tarptautiniam investuotojui ir užsimerkia prieš masinę emigraciją, bet piršto nepajudina, kad lengviau būtų kurti verslą čia dar likusiems ir patiems duoną užsidirbantiems „vietiniams“.
O juk jeigu nuo nepagarbos ir nepritekliaus kenčia vyrai, neįgalintos ir vyrų pribijoti įpratusios moterys visada kenčia dvigubai daugiau.
Skurdo rizika
Kodėl laisvas moterų pasirinkimas Lietuvoje dar vis iliuzija? Kodėl moteris, net ir išsilavinusi, protinga, siekių ir svajonių gyvenime turinti, vis dar dažnai yra „silpnoji pusė“ santykiuose net ir su mylinčiu, bet dažnai pavargusiu ar sunkaus būdo vyru, jau nekalbant apie linkusį pasmurtauti?
Taip yra, nes dauguma moterų rinktis – dirbti ar nedirbti – negali. Daug Lietuvos šeimų sunkiai verčiasi net ir dirbant abiem sutuoktiniams. Statistika atskleidžia, kad moterys visais gyvenimo etapais patiria didesnę skurdo riziką nei to paties amžiaus vyrai. Moteriai, kuri yra pasišventusi šeimai ir vyro išlaikoma, skyrybos ar sutuoktinio netektis gali tapti tiesiu keliu į skurdą.
Gana dosnios išmokos motinoms pirmaisiais vaikų gyvenimo metais suteikia finansines galimybes likti namuose. Bet paskui, ypač turint daugiau nei vieną vaiką, prasideda sunkiausia dalis – grįžti į darbo rinką ir užsidirbti ne grašius. O negrįžti negali – čia ne JAV ir ne Vakarų Europos „aukštesnioji vidurinė klasė“. Tik labai pasiturinčių šeimų žmonos Lietuvoje gali sau leisti nedirbti.
Lietuvės bene aktyviausiai dalyvauja darbo rinkoje Europoje (žr. tyrimą „Lyčių nelygybės darbo rinkoje analizė“), tačiau ne iš gero gyvenimo. Tyrimai rodo, kad už tokį pat darbą joms mokama apie 14 proc. mažiau, nei vyrams.
Baigę aukštąsias mokyklas merginos ir vaikinai dažniausiai uždirba tiek pat. Skirtumai išryškėja apie 30-uosius gyvenimo metus, daugumai jaunų moterų susilaukus vaikų. Nuo šių metų daugelio moterų atlyginimas tarsi „įšaldomas“ ir nebekyla net grįžus iš motinystės atostogų, tuo metu vidutinė vyrų alga auga.
Vaikų auginimas, rūpinimasis ligotais artimaisiais, jau neminint didelės dalies buities darbų, kurią tempia statistinė lietuvė, mažesnės per gyvenimą gautos darbo pajamos lemia, kad moterų pensijos Lietuvoje yra apie šeštadaliu mažesnės nei vyrų (17 proc. skirtumas 2018 m. duomenimis).
Taip, yra teigiamų poslinkių. Pensijų reforma ir priemokos mažiausias pensijas gaunantiesiems prisidės prie atotrūkio mažinimo. Visgi statistika negailestinga: 36 proc. Lietuvos pensininkų gyvena skurdo rizikoje. Skurdžiausiai gyvena pensinio amžiaus moterys. Dabartinės Vyriausybės pastangos tempti šalį toliau nuo skurdo šešėlio nebus pakankamai vaisingos tol, kol Europos mastu nėra išspręsta Lietuvos kaip antrarūšės, stambiojo verslo „išsunkiamos“ ir vietinį verslą skriaudžiančios šalies problema. Raktas nuo šios problemos yra jau net ne Vilniuje, o Briuselyje.
Pilkoji zona – moterys, jau užauginusios vaikus, bet dar ne pensininkės. Joms sunkiau susirasti darbą, juolab – gerai apmokamą, ir įsitvirtinti darbo rinkoje. Istorijos apie „niekam nereikalingas“ 50-metes ar 60-metes nėra legendos. Puikių, dažnai ir išsilavinusių, tačiau į ekonominio gyvenimo paraštes nustumtų moterų savo aplinkoje turime daugelis.
Neišnaudotos galimybės
Problemos, su kuriomis susiduria moterys – tai visų mūsų, nesiskirstant pagal lytis, problemos. Visuomenė daug praranda neįtraukdama ir neįgalindama savo moterų. Moterys gali dirbti ir turėtų būti skatinamos realizuoti save ne tik šeimoje. Savo darbu jos prisideda prie pažangos: padeda sklandžiau rasti kompromisus ir lanksčiau prisitaikyti prie pokyčių.
Šios tendencijos matomos ir viešajame politiniame gyvenime. Tyrimai rodo, kad parlamentuose moterys dirba efektyviau: (a) pateikia santykinai daugiau įstatymo projektų, o jų pateikti projektai dažniau virsta įstatymais; (b) beveik dukart dažniau yra linkusios vienytis ir bendradarbiauti su priešingų pažiūrų politikais teikdamos įstatymo projektus; (c) iškovoja didesnį finansavimą savo atstovaujamiems regionams. Bendruomenėse, kur išrenkamos moterys politikės, keičiasi žmonių požiūris į moteris, jų gebėjimus, lyderystės savybes.
Lietuva gali didžiuotis, kad viena pirmųjų Europoje, dar 1918 metų lapkričio 2 dieną, pagrindiniame šalies įstatyme įtvirtino balsavimo teisę moterims. Tai ne tik Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Onos Mašiotienės, Felicijos Bortkevičienės ir kitų XX a. pradžios lyderių nuopelnas. Tai ir atviros, europietiškais principais paremtos demokratinės Lietuvos vizija, kuri ėjo kartu ir lenkė daugelį konservatyviųjų Europos valstybių.
Šiandien vėl (vis dar?) reikalingas visuomenės požiūrio keitimas – įtvirtinant moterų socialines teises, siekiant ekonominių galimybių lygybės. Vienas svarbiausių darbų, kurį turime nudirbti visi – įkvėpti moteris, kelti pasitikėjimą savimi ir motyvaciją. Ypač svarbu įgalinti vyresnes moteris. Jaunimas jau turi daugiau reikiamo pasitikėjimo savimi, tik reikia pagaliau sudaryti sąlygas, kad jaunos lietuvės ir lietuviai rastų sau vietą gyventi, kurti šeimą ir dirbti čia, o ne svetur.
Turime išsivaduoti iš sovietinio štampo, kad moteris turi anksti eiti į pensiją, anksti baigti darbą ir tapti nematoma.
Laima Mogenienė, IX kadencijos Seimo narė, Seimo vicepirmininkės patarėja
Autorė yra Smulkiojo ir vidutinio verslo asociacijos steigėja ir vadovė, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos kandidatė į Europos Parlamentą