Daug metų esu arti didžiosios politikos, – čia, neabejotinai, garsiausi laisvos rinkos gerbėjų balsai. Jeigu visada paraidžiui jų klausytume, tai būtų galima ir patikėti, kad „Google“ savo mokėjimų sistemą aptarnaujančiai įmonei pasirinko Airiją dėl kokių nors idealistinių motyvų, o ne dėl to, jog ten mažesni mokesčiai. Galima būtų patikėti ir tuo, kad „Vilniaus prekybos“ įmonių grupės pelnas „sėda“ n-tojoje lengvatinių mokesčių zonoje dėl kažkokių objektyvių aplinkybių, o ne dėl gudraus ir apgalvoto akcininkų noro mokėti mažesnius mokesčius.
Europos Sąjungą iš “gerovės letargo” pažadino Jungtinės Karalystės Brexit‘as ir Prancūzijos geltonųjų liemenių protestai. Augantis nepasitenkinimas didėjančia socialine atskirtimi, privertė Europą neatidėliojant svarstyti, kaip užtikrinti, kad kapitalo judėjimo laisvė netaptų įrankiu, skurdinančiu tas valstybes, kuriose pigi darbo jėga ir kurios neatsilaiko prieš stambiojo kapitalo reikalavimus daryti jiems išimtis. Kaip išvengti situacijos, kai didžiosios korporacijos naudojasi šalies kuriama infrastruktūra, jos ugdomais ir mokslinamais darbuotojais, tačiau visą pelną ir nuo jo mokamus mokesčius išveža svetur, taip neprisidėdamos prie valstybėje kuriamos gerovės?
„Mokesčių teisingumas“ (angl. tax justice) – yra vienas iš pagrindinių įrankių kovoje prieš „mokesčių rojus“. Europos komisija įvertino, kad dėl įvairiomis priemonėmis vengiamų mokesčių, žala Europos šalių biudžetams sudaro 1 trln. eurų – tai septyni ES skirstomieji biudžetai. Europos Parlamentas kartu su kitomis institucijomis gali inicijuoti realias sankcijas prieš šalis, įtrauktas į juodąjį sąrašą, įvardintas „mokesčių rojais“. Teisingai apskaičiuojami ir paskirstomi mokesčiai – tai būdas tiesiogiai didinti ES narių biudžetus, ženkliai mažinti socialinę nelygybę ir didinti socialinį teisingumą tiek šalių viduje, tiek tarp šalių.
Analizuodami, kaip tas „mokesčių teisingumas“ atrodo Lietuvoje, pažvelkime į karštą finansinį sektorių. Šiandien jame dominuoja skandinavų bankai – bene visi jie naudojasi pelno mokesčio lengvata. Gavę išskirtines sąlygas dengti krizės metu patirtus nuostolius iki 2014 metų didieji beveik nemokėjo pelno mokesčio. Lietuviškojo kapitalo „Maxima“ pelno mokestį moka ne Lietuvoje. Švediškoji „Ikea“, dar vadinama „pasauline mokesčių vengimo čempione“, savo pelno mokestį palieka Liuksemburge ar kitur.
Iki šių metų liepos 1 dienos VMI vykdo Lietuvoje mokesčių amnestijos iniciatyvą – ja siekiama „ištraukti“ iš šešėlio smulkiuosius rinkos dalyvius, tačiau tai tik lašas jūroje lyginant su stambiųjų rinkos veikėjų nesumokamais mokesčiais.
Savo profesinėje veikloje visada buvau labai arti smulkaus ir vidutinio verslo: pati įkūriau ir dirbau šeimos įmonėje, atstovavau smulkiųjų verslininkų interesus, tiek verslo asociacijoje, tiek ir dirbdama LR Seimo nare. Sudėtinga pakeisti įsisenėjusią praktiką, kad būtent smulkaus ir vidutinio verslo sąskaita yra lopomos susidariusios biudžeto skylės, – juk mokesčius lengviausiai surinkti iš čia, vietoje registruoto ir veikiančio verslo. Būtent smulkus ir vidutinis verslas neša ir didžiausią neproporcingai apmokestinto darbo užmokesčio naštą. O Lietuvoje milijoninius pelnus gaunančios didelės tarptautinės bendrovės sugeba gauti ir daugiau valstybės paramos, ir sėkmingai pasinaudoti įstatymų spragomis, – jos turi pinigų lobistams ir konsultantams.
Suprantama, jog „mokesčių teisingumo“ principai nėra ir nebus tik Lietuvos problema – nuo jos kenčia daugelis valstybių. Ir tik bendromis pastangomis įmanoma pasiekti, todėl priemonių privaloma imtis nuosekliai – visos ES lygiu. Turi būti analizuojamos įvairios pelno bei kitų mokesčių išvengimo schemos. Jas identifikavus, turi būti siekiama grąžinti neapmokestintas lėšas iš „mokesčių rojų“ ir atlyginti valstybių patiriamą žalą. ES šalys turi liautis konkuruoti viena su kita mažesnio apmokestinimo tarifais. Tokia ydinga konkurencija – tai lenktynės žemyn.
Europos Sąjungoje jau pradėta diskusija, į kurią nedelsiant, tiek Europos parlamente, tiek koordinuodami veiksmus čia Lietuvoje, turime aktyviai jungtis ir mes.