Seimo Biudžeto ir finansų komiteto, kuriam suteiktos laikinosios tyrimų komisijos teisės, atliekamas parlamentinis tyrimas įgauna pagreitį. Jame analizuojamos 2009–2010 m. ekonominės krizės priežastys bei tuometinės Lietuvos Vyriausybės sprendimai skolintis iš komercinių bankų, mokant jiems ypač dideles palūkanas, sulaukia vis didesnio visuomenės dėmesio. Nenuostabu, nes šio skolinimosi pasekmes Lietuva jaučia iki šiol, o krizės metu neteisingus sprendimus priėmę asmenys ir toliau vengia atsakomybės. Negana to, jie siekia aukštų valstybės postų.
Apie pirmąsias atliekamo tyrimo išvadas, kurios atskleidė šokiruojančius faktus, pasakoja Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Stasys Jakeliūnas.
Frazė „ekonominė krizė“ daugeliui, ypač vyresnės kartos Lietuvos gyventojų, sukelia labai skausmingus prisiminimus. Ne paslaptis, kad tuo metu sustiprėjo ir emigracijos banga, bankrutavo įmonės, buvo sakoma, kad bankrutuos ir „Sodra“. Buvo ir dar aštresnių pasisakymų, kad bankrutuos pati valstybė, tačiau buvo mažai kalbama apie tuos, kurie iš krizės uždirbo. Ar ši visų žmonių nelaimė galėjo virsti kažkieno laime?
Krizės ir ypač to, kaip ji buvo sprendžiama, pasekmes jaučiame ir šiandien. Tyrimo tikslas yra išsiaiškinti, kodėl ir kokios buvo padarytos klaidos. 2009–2010 m. ekonominė krizė Lietuvoje ir aplaidus bei nekompetentingas kelių ankstesnių Vyriausybių ir Seimų darbas padarė milžinišką žalą valstybei ir jos žmonėms – tuo metu darbo neteko apie 200 000 žmonių, daugiau kaip 100 000 žmonių dėl krizės sukeltų reiškinių emigravo, dėl to kentėjo šeimos ir ypač – vaikai.
Būsto paskolas paėmę gyventojai dažnai buvo priversti mokėti smarkiai išaugusias palūkanas, ypač – jei žmonės buvo pasiskolinę litais, jų pajamos smarkiai sumažėjo, o būsto vertė krito 40 ir daugiau procentų. Valstybės skola išaugo daugiau kaip 12 mlrd. eurų, t. y. tris su puse karto, panašiai buvo išaugusios ir palūkanų išlaidos už šią skolą – iki 600 mln. eurų per metus ir daugiau.
Dėl nesuprantamų priežasčių ir šiurkščiai pažeidžiant įstatymus, „Sodra“ buvo apkrauta nepakeliama skola (3,7 mlrd. eurų), jai buvo skolinama už palūkanas, siekusias 8 %. Taip, pensininkų pinigais, buvo apmokamos palūkanos komerciniams bankams, tarp jų ir tiems, kurie iš esmės ir sukėlė krizę Lietuvoje. Tuo pat metu „Sodra“, kaip valstybinio draudimo sistema, buvo diskredituota, o tuo naudojosi tos pačios privačios finansų įstaigos, siūlydamos savo finansinius produktus (pensijas, investicinį gyvybės draudimą ir kt.). Siūlant šiuos produktus, neretai buvo sakoma, kad „Sodra“ vis tiek bankrutuos.
Dėl šios 2009–2010 m. ekonominės krizės Lietuvoje labiausiai atsakingi čia veikę stambieji Skandinavijos bankai, 2008–2011 m. ir vėliau atitraukę reikšmingą dalį finansinių išteklių – viso apie 10 mlrd. eurų – ir nepakankamai atsakingai juos prižiūrėjęs Lietuvos bankas bei Švedijos Finansų inspekcija ir kitos institucijos. Šie teiginiai pirmiausia yra grįsti Švedijos parlamento (Riksdag) Finansų komitete 2010 m. vykusių klausymų medžiaga, kurioje yra ir Švedijos pareigūnų pranešimai bei šių pareigūnų atsakymai į parlamento narių klausimus. Taip pat rėmėmės ir Švedijos valstybės audito institucijos 2011 m. vasario mėn. ataskaita „Finansinio stabilumo išsaugojimas Švedijoje: Švedijos bankų plėtros Baltijos šalyse pamokos“.
Buvęs Švedijos Finansų inspekcijos vadovas M. Andersonas 2010 m. klausymuose pripažino, kad komercinių bankų (motininių – Švedijoje ir jų dukterinių įmonių – Lietuvoje) priežiūros principai buvo nepakankami ir juos (pakeistus ir papildytus) buvo būtina pradėti taikyti jau 2005–2006 m. Panaši išvada daroma ir minėtoje Švedijos valstybės audito ataskaitoje.
Švedijos bankai atitraukė dalį lėšų iš Lietuvos. Kodėl taip įvyko?
Esminė priežastis, kodėl bankai buvo priversti atitraukti dalį išteklių iš Lietuvos (bei iš kitų Baltijos valstybių), buvo siekis apsaugoti Švedijos bankų sistemą ir ekonomiką nuo krizės reiškinių. Švedijos bankai yra tampriai tarpusavyje susiję, į juos yra investavę pensijų fondai ir kiti subjektai, ir kuomet „Swedbanko“ akcijos nuvertėjo 90 % (nuo 2007 m. iki 2009 m. pradžios), kilo reali jo bankroto grėsmė, su visais labai rimtais padariniais Švedijos finansų sistemai ir visai šalies ekonomikai.
Atitraukiant lėšas, Švedijos finansų sistemos ir ekonomikos stabilumas buvo išsaugotas, tačiau tai buvo padaryta Baltijos valstybių ekonomikos ir jų gyventojų sąskaita, kurie patyrė milžiniškus, aukščiau paminėtus nuostolius. Tai esminiai teiginiai, kuriuos panašiais žodžiais 2010 m. Švedijos parlamente išdėstė Švedijos banko (seniausio pasaulyje centrinio banko) vadovas S. Ingvesas. Pasak jo, krizė „buvo lokalizuota Baltijos šalyse“.
Minėtoje Švedijos audito ataskaitoje rašoma, kad „finansų sistema yra ypatingai svarbi ekonomikos funkcionavimui ir finansų krizė gali kainuoti labai brangiai vyriausybei ir visai ekonomikai“. Išvadose rašoma, jog „audito metu atskleista, kad valstybės institucijos nepakankamai įvertino riziką <…>. Dėl dominuojančios Švedijos bankų padėties Baltijos šalių mokėjimų sistemoje, Švedijos vyriausybė prisiėmė netiesioginę atsakomybę už Baltijos valstybių ekonominį stabilumą“.
Tai – rimti teiginiai ir išvados. Tikėtina, Švedijos vyriausybė tai suprato jau 2008 m. pabaigoje, kuomet Latvija kreipėsi paramos į Europos Komisiją. Yra pagrindo manyti, kad būtent dėl aukščiau paminėtos atsakomybės, Švedijos vyriausybė ir dalyvavo finansinės paramos Latvijai programoje su 720 mln. eurų dydžio paskola (apie 10 % visos paramos). Lygiai taip pat Švedija, tikėtina, būtų pasielgusi ir tuo atveju, jei paramos į Europos Komisiją būtų nusprendusi kreiptis Lietuva. Deja, tuometinė Lietuvos Vyriausybė to nepadarė ir dėl to valstybė bei jos gyventojai patyrė dar didesnę žalą.
Daugelis dar pamename, kaip buvo kilęs paskolų, nekilnojamojo turto bumas, o vėliau – tas paskolas tapo ypač sudėtinga grąžinti, žmonės buvo priversti emigruoti ir dirbti svetur, kad laiku mokėtų įmokas bankams už nekilnojamą turtą. Kodėl valstybė niekaip negynė savo žmonių?
Nuo 2008 m. pabaigos bankai, siekdami įvykdyti strateginę užduotį – atitraukti dalį lėšų iš Lietuvos, pasinaudojo ydinga VILIBOR metodika. Nuo VILIBOR6 mėnesių rodiklio dydžio tiesiogiai priklauso litais paimtų paskolų palūkanos. Tuo metu VILIBOR buvo pradėtas didinti, o EURIBOR, pagal kurį skaičiuojamos eurais paimtų paskolų palūkanos – buvo žemas. Tai skatino žmones persirašyti sutartis ir eurą rinktis kaip skolinimosi valiutą, o persirašant sutartis jiems tekdavo sutikti su padidėjusia skolinimo marža. Pastaroji buvo keliama nuo 1 iki 3 %.
Kad VILIBOR paskaičiavimo metodika buvo ydinga – įtikinamai parodyta 2012 m. spalio mėn. Lietuvos banko valdybos pirmininko užsakymu keliolikos banko ekspertų parengtoje pažymoje. Toje pažymoje pripažįstama, kad bankai turi dideles paskatas ir galimybes naudoti VILIBOR, kaip strateginį kainodaros instrumentą. Kartu nurodoma ir tai, kad VILIBOR ekonominė svarba, atsižvelgus į indekso nustatymo ypatumus, yra neproporcingai didelė. Lietuvos banko ekspertai pažymoje įvardino ir galimą su VILIBOR taikymu sukeltą žalą – apytiksliais vertinimais, dėl žymaus VILIBOR atotrūkio nuo EURIBOR, skolininkai galėjo sumokėti 700 mln. litų papildomų palūkanų. Maržos padidinimas skolininkams papildomai kainavo apie 100 mln. litų per metus.
Lietuvos banko vadovybė, atsakydama į parlamentinio tyrimo komisijos klausimus apie VILIBOR, sąmoningai nuslėpė informaciją apie pažymą. Maža to, oficialiame atsakyme ir su juo vėliau pateiktuose viešuose komentaruose, nėra nieko iš esminių ir svarbių teiginių bei vertinimų, kurie išdėstyti pažymoje. Todėl galima pagrįstai teigti, kad Lietuvos banko vadovai tiek 2012 m. spalio mėn., tiek vėliau nedarė nieko, kad apgintų vartotojus (nors toks mandatas centriniam šalies bankui buvo suteiktas nuo 2012-01-01). Priešingai, pateikę minėtą atsakymą, jie parodė, kad yra linkę slėpti savo neveiklumą ir tuo pačiu – ginti savo siaurus asmeninius bei komercinių bankų interesus.
Ekonominių krizių metu paprastai panaudojamas valstybės sukauptas rezervas. Kodėl to nebuvo padaryta Lietuvoje?
Vyriausybė ir Seimas 2005–2008 m. savo sprendimais, o atskirais atvejais – ir neveikimu, iš esmės prisidėjo prie to, kad nebuvo sukauptas fiskalinis rezervas. Tai – reikšmingas Gyventojų pajamų mokesčio (GPM) tarifo mažinimas, „rublinių“ indėlių kompensavimas, antrosios pensijų pakopos finansavimas viešųjų finansų ištekliais, nors tokio sprendimo tvarumu abejones du kartus išdėstė Valstybės kontrolė (2005 m. ir 2008 m.), netvarus kai kurių išmokų ir atlyginimų viešajame sektoriuje didinimas, galų gale, jau prieš pat krizės pradžią – pensijų didinimas nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d., nenumatant tam asignavimų iš valstybės biudžeto, nors tai buvo numatyta įstatymuose.
Visi šie sprendimai lėmė, kad į krizę Lietuva įžengė be jokių finansinių rezervų. Padėtį apsunkino ir tai, kad 2008 m. rudenį įvyko Seimo rinkimai. Nueinanti Vyriausybė nenorėjo nieko daryti, nes taip būtų reikėję pripažinti prasidedančią krizę ir prisiimti bent dalį politinės atsakomybės prieš rinkimus. Naujoji Vyriausybė, kaip parodė liudijimai parlamentinį tyrimą atliekančiai komisijai bei dabartiniai Andriaus Kubiliaus ir kitų politikų pareiškimai, nesuprato krizės priežasčių ir mechanizmų, todėl priėmė bent dalį klaidingų ir brangiai visiems Lietuvos gyventojams kainavusių sprendimų.
Vienas iš sprendimų, siekiant suvaldyti finansinę krizę, buvo sprendimas gauti finansinę paramą skolinantis. Kaip tai vyko?
Viena iš esminių A. Kubiliaus Vyriausybės klaidų buvo nesikreipti finansinės paramos į Europos Komisiją ir Tarptautinį valiutos fondą (TVF), o skolintojų ieškoti komerciniame sektoriuje. Kaip paaiškėjo iš buvusios Europos Parlamento narės Margaritos Starkevičiūtės liudijimo krizės tyrimo komisijai, Europos Parlamente 2009-04-24 buvo priimta rezoliucija, kurioje gana aiškiai buvo apibūdintos sąlygos, kurioms esant naujosios ES valstybės narės gali kreiptis paramos, o Europos Komisija – ją suteikti. Pavyzdžiui, minėtoje rezoliucijoje rašoma, kad Europos Parlamentas „prašo Europos Komisijos reaguoti į ankstesnius Parlamento raginimus išanalizuoti bankų, kurie perkėlė savo lėšas iš vėliausiai įstojusių valstybių narių, elgesio poveikį“. Toks teiginys įrodo, kad omenyje buvo turimos būtent Baltijos ir dar kelios kitos valstybės.
Nereaguoti ir nepasinaudoti parama, kurią gavo net 8 ES valstybės narės, buvo sunkiai suprantamas Lietuvos Vyriausybės sprendimas. O gal – aplaidus neveikimas? Dauguma parama pasinaudojusių valstybių narių, išskyrus Latviją ir Airiją, nepatyrė tokio ekonomikos nuosmukio, kaip Lietuva. Vengrija, kuri kreipėsi ir gavo paramą dar 2008 m. lapkričio mėn., argumentavo, kad „pasunkėjo galimybės skolintis ir yra finansinių neramumų grėsmė finansų rinkose“. Todėl akivaizdu, kad parama Lietuvai tikrai būtų buvusi suteikta.
Viešai skambėjo valdžios pasisakymai, kad skolinimasis iš Europos Komisijos paveiks litą.
A. Kubiliaus liudijime komisijai ir Prezidentės Dalios Grybauskaitės atsakymuose raštu į komisijos klausimus minimas argumentas, kad, jei Vyriausybė būtų kreipusis paramos, būtų buvusi didelė lito ir kitų Baltijos valstybių valiutų devalvacijos rizika, yra niekinis. Iš tikro, pirmajame derybų su TVF etape fondo ekspertai siūlė Latvijai devalvuoti latą 15 %. Tačiau Latvija atsisakė, o parama vis tiek buvo suteikta. Todėl nebuvo jokio pagrindo manyti, kad būtų reikėję galvoti apie lito devalvavimo sąlygą ar riziką.
Kokia, Jūsų manymu, buvo pagrindinė priežastis, kodėl skolinimasis iš Europos Komisijos nebuvo svarstytas?
Labai tikėtina, kad viena pagrindinių priežasčių, kodėl Lietuvos Vyriausybė aktyviai nesvarstė finansinės paramos iš Europos Komisijos galimybės, buvo kategoriška Prezidentės pozicija, kurią ji viešai pareiškė 2009 m. kovo pabaigoje, kad paramos kreipiasi tik impotentai, o Lietuva tokia nėra. A. Kubilius liudijime tyrimo komisijai pripažino, kad tokia kategoriška Prezidentės nuomonė turėjo įtakos Vyriausybės pozicijai ir sprendimui nesikreipti paramos.
Kokios to pasekmės?
Kadangi buvo nuspręsta ieškoti viešųjų finansų deficito finansavimo šaltinių (didžiąja dalimi) iš komercinių finansų institucijų, šios naudojosi galimybe ir skolino brangiai, iš tiesų – lupikavo ir jiems tai buvo leidžiama daryti. Tarp jų buvo ir tie bankai, kurie iš esmės prisidėjo prie krizės sukėlimo Lietuvoje („SEB“, „Swedbank“, „DNB“ ir kt.). Paskolų palūkanos siekė 10 ir daugiau %. Maža to, po kurio laiko pradėjus skolintis tarptautinėje rinkoje, jos atstovai (bankai – obligacijų emisijų platintojai, tokie, kaip „Barclays“, ir kiti) taip pat siekė uždirbti iš karštligiškai pinigų beieškančios Lietuvos Vyriausybės. Buvo atvejų, kuomet Vyriausybei, argumentuojant galimais neramumais rinkose ar kitų valstybių (pvz., Graikijos) problemomis, buvo pasiūlyta vietoje 1 mlrd. ilgam laikui (net 10 metų) ir labai brangiai (už maždaug 7 %) pasiskolinti dvigubai daugiau – 2 mlrd. eurų. Vyriausybė (o tiksliau – Finansų ministerija) dažniausiai priimdavo tokius ir panašius stambiųjų bankų pasiūlymus. Atsakomybė už visus šiuos sprendimus ir padarytą žalą valstybei bei šalies piliečiams tenka tuometinei Vyriausybei, o konkrečiai – finansų ministrams Algirdui Šemetai ir Ingridai Šimonytei (pradėjusiai eiti pareigas nuo 2009 m. liepos mėn.).
Dėl sprendimo nesikreipti finansinės paramos į Europos Komisiją, Lietuvai ir jos žmonėms buvo padaryta didelė finansinė žala. Ji siekia ne mažiau kaip 1,9 mlrd. eurų. Šis skaičius gautas palyginus vidutinį Latvijos ir Lietuvos vertybinių popierių pajamingumą per dešimties metų laikotarpį – nuo 2009 m. iki 2018 m. Kadangi dalis ilgalaikių obligacijų, išplatintų už aukštas palūkanas, iki šiol nėra išpirkta, Lietuva ir toliau patiria nuostolius. Vien 2019 m. Lietuva, o tuo pačiu ir visi gyventojai, sumokės apie 250 mln. eurų palūkanų daugiau, nei galėtų, jei būtų buvę priimti tinkami sprendimai.
Vidutinė Lietuvos obligacijų išleidimo kaina ir šiuo metu (remiantis Europos Centrinio Banko 2019 m. vasario mėn. duomenimis) yra didžiausia visoje euro zonoje. Ji daugiau kaip 70 % viršija analogišką Latvijos rodiklį. Oficialiose finansinėse ataskaitose, kuriose rodomi palūkanų mokėjimai, to tiesiogiai nematyti, nes didžiąją dalį šio 1,9 mlrd. eurų skirtumo (apie 1,1 mlrd. eurų) buvo priversti padengti senjorai – savo nedidintomis ir todėl nuvertėjusiomis pensijomis. Tokia suma (1,1 mlrd. eurų) nuo 2009 m. iki 2017 m. (imtinai), iki buvo panaikinta „Sodros“ skola, iš „Sodros“ buvo pervesta į valstybės biudžetą.
Kalbino Vita Beržiūnaitė