Lietuvoje dvi didžiausios žmonių grupės yra samdomi darbuotojai ir smulkūs verslininkai. Jie sudaro daugumą darbingo amžiaus žmonių, bet jų galia nuolat silpsta. Vis daugiau turto ir pajamų valdo kita, mažesnė, bet labai galinga grupė – stambaus verslo savininkai.
Globalizacijos sąlygomis šios abi didelės, bet silpnos grupės patiria didžiulį spaudimą. Samdomi darbuotojai spaudžiami dirbti daugiau, našiau, ilgiau. Darbas nustelbia asmeninį gyvenimą. Darbdavys reikalauja lojalumo, budėjimo namuose, atsakinėjimo į el. laiškus, skambučius vos ne visą parą. Samdomas darbuotojas verčiamas tapti verslininku – teikti paslaugas ir vadovautis principu, kad „klientas (suprask, darbdavys) visada teisus“. Šalia tradicinių darbo santykių atsiranda įvairiausių tarpinių, nesaugių įdarbinimo formų: darbas per agentūras, terminuotos sutartys, verslo liudijimai ir kitoks tariamas „lankstumas“.Pažiūrėkime į tolimųjų reisų vairuotojų padėtį. Jie gauna algas dienpinigiais, neturi jokių Darbo kodekso garantijų, normalių pensijų. O kai kurie savininkai kraunasi turtus ir naujina savo sunkvežimių parką. Žinoma, ne visi. Yra gerų pavyzdžių.
Turbūt daugelis jūsų pastebėjo Lietuvos didmiesčių gatvėse dviratininkus su didelėmis kvadratinėmis kuprinėmis. Kas jie, samdomi darbuotojai ar verslininkai? O Taxify, Uberio ir panašių platformų vairuotojai? Darbo rinkos „uberizacija“ trina ribas tarp darbo ir verslo. Iš to laimi vartotojas ir kuriami puikūs produktai. Bet ar visada laimi dirbantis žmogus?
Ne mažesnis spaudimas šiuolaikinėje visuomenėje yra ir smulkiam verslininkui. Smulkus verslas žlunga, net nepradėjęs klestėti, jei netampa stambiu eksportuojančiu verslu. Teikiame prekes ir paslaugas globaliam kaimui, t.y. visos planetos vartotojui. Beveik neįmanoma būti sėkmingu verslininku vien Ukmergėje ar Kuršėnuose. Nebėra ryšio su savo aplinkos klientais. Konkuruoji su visu pasauliu. Nereikia net svajoti apie šeimos restoraną, parduotuvę, turi iš karto kurti restoranų tinklą arba žlugsi. Net kirpyklos vienodėja. Turgus nustumiamas į šalį, net interneto prekybą dominuojama stambiųjų.
Smulkiam verslui – kuriančiam daugiausia darbo vietų, turinčiam sudaryti vidurinės klasės ir visos šalies ekonomikos „stuburą“ – problemų prikraunama daugiau nei stambiam. Smulkus verslas turi mokėti visus mokesčius ir išlaikyti savo valstybę, mokyklas, ligonines, o stambus turi galimybę paskirstyti pelną per keletą valstybių ir įvairius „mokesčių rojus“, taip susimažindamas ar visai išvengdamas mokesčių. Stambieji Lietuvoje laimi visus viešuosius pirkimus, pasiima beveik visą ES paramą, nes gali sau leisti konsultantų, patarėjų, lobistų paslaugas.
Konkuruoti tokiomis sąlygomis sunku. Bandymai konkuruoti, vytis, vis daugiau ir sunkiau dirbti varo į neviltį ir išsunkia visas jėgas – tiek iš mažojo lietuviško verslininko, tiek iš nusiplukusio samdomo darbuotojo.
Europa turi nutraukti šias „lenktynes į niekur“, kitaip Lietuva išsikvėps. Ne visi smulkūs verslininkai nori plėstis ir užimti rinką. Ne visi darbuotojai pajėgia „arti“ vis daugiau ir daugiau. Jei kalbame apie augančią šalies gerovę, žmonėms turi būti palikta laiko sau, šeimai, draugams, sveikatai, prasmingam laisvalaikiui, visuomeninei veiklai.
Samdomam darbuotojui turime pasiūlyti trumpesnę – 7 valandų darbo dieną. Ta jau yra padarę kai kuriuos ES valstybės narės. ES teisė leidžia reguliuoti darbo rinką Briuselio sprendimais – jau dabar ES lygmeniu yra nustatyta maksimali leistina darbo savaitės trukmė – 48 valandos, nustatoma minimali privaloma poilsio ir atostogų trukmė. Subūrę žmogaus, o ne stambiųjų korporacijų interesus ginančių koaliciją galime pasiekti, kad visos ES valstybės nustatytų trumpesnę darbo savaitę, taip nepablogindamos konkurencinių sąlygų ES viduje. Turime ir europinių priemonių gintis nuo pigaus importo iš darbuotojus dar labiau išnaudojančių šalių. Visa tai panaudoti trūksta tik noro ir darnios ateities siekiančių politikų „kritinės masės“. Ją Lietuvoje atstovauja LVŽS. Turime daug bendraminčių ir kitose ES valstybėse narėse.
Prieš 100 metų „normali“ darbo diena tęsėsi ir po 12 valandų, dar prieš Antrą pasaulinį karą nebuvo savaitgalio sąvokos. Buvo dirbama ir šeštadieniais. Tik didelių pastangų dėka samdomų darbuotojų gyvenimo sąlygos vis gerėjo, darbo laikas trumpėjo. Deja, jau iki XX a. pabaigos šios tendencijos nebeliko.
Europa turi parodyti tikrą rūpestį samdomu žmogumi, patiriančiu stresą ir spaudimą. Užtikrinus trumpesnę darbo dieną žmonės galės elementariai geriau išsimiegoti. Trumpesnė darbo diena – didesnis darbo rankų poreikis, postūmis smulkiam verslui dirbti tada, kai stambiojo darbuotojai ilsisi. Stebėkime, kokias sąlygas turi „Google“ ar „Facebook“ darbuotojai ir kaip dirba prekybos tinklai Vokietijoje. Trumpesnis darbo laikas padės ir tiems, kas dirba nesaugiomis sąlygomis, su terminuotomis sutartimis, sumine laiko apskaita ir t.t.
Kabant apie smulkųjį verslą, reikia dviejų sprendimų ES mastu. Pirma, turi būti įvestos kvotos vietiniam verslui viešuose pirkimuose. Jei mokykla perka baldus, savaime suprantama, kad smulkus vietos gamintojas turėtų gauti šansą laimėti tokį konkursą. Tam reikia keisti ES direktyvą dėl viešųjų pirkimų. Mokesčių mokėtojų pinigai tarnaus ne tik bendrosios Europos rinkos, bet ir mažų rinkų, bendruomenių interesams.
Kitas svarbus Europos uždavinys – mokestinis teisingumas. Smulkus verslas moka visus mokesčius, o globalaus verslo „rykliai“ per „mokesčių rojų“ landas, agresyvų mokesčių „optimizavimą“ nesumoka savo indėlio į mūsų visų gerovę. Buvusio Europos Vadovų Tarybos pirmininko Hermano van Rompuy‘aus vertinimu, ES šalių biudžetai dėl to praranda daugiau mokestinių pajamų nei keturiolika skurdžiausių ES šalių BVP kartu sudėjus! Šią padėtį keisti siūlantys ES direktyvų, reglamentų projektai dūla Briuselio stalčiuose, nes nėra politinės Europos vadovų valios. Ir ta konkurencija tarp šalių – kas daugiau paaukos savo piliečių gerovės, kad pritrauktų investuotojus – tempia socialinius gyvenimo standartus žemyn.
Dėl to, kad ištisos valstybės priverstos nusisukti nuo savo piliečių poreikių ir stengtis įsiteikti stambiojo kapitalo investuotojams, Europoje sparnus auginasi visuotinis nepasitenkinimas ir radikalizmas. 2016 m. atlikta apklausa parodė, kad net 88 proc. ES gyventojų norėtų daugiau ES institucijų pastangų dėl teisingesnės mokesčių sistemos. To negalime ignoruoti. Tai mūsų šansas Briuselyje pasiekti tokią mokesčių sistemą, kad Lietuva Europos ekonomikoje nebūtų nuolatos podukros vietoje.
Kodėl pats kandidatuoju į Europos Parlamentą?
Jums turbūt kilo klausimas, kodėl aš pats dalyvauju Europos Parlamento rinkimuose. Juk esu savo vietoje. Kaip Seimo narys šiuo metu atkakliai siekiu socialinio teisingumo. Kai kurios mano svajonės, surašytos LVŽS 2016 m. rinkimų programoje, jau tapo įstatymais. Pavyzdžiui, jaunoms šeimoms atsirado būsto regionuose programa.
Vyriausybės darbai socialinėje srityje iš tiesų rimti. Nuo šių metų pradžios įsigaliojusi pensijų kaupimo pertvarka, kai pensininkai nebemoka už jaunimo privatų kaupimą, t. y. Sodra neperveda privatiems pensijų fondams. Jaunimui padeda kaupti valstybės biudžetas ir sumažintas mokestinis tarifas, o Sodroje formuojamas didelis rezervas tam, kad kasmet būtų galima didinti pensijas tiek, kiek didėja dirbančiųjų algos. Pagaliau išspręstas konfliktas tarp kartų interesų ir apsaugoti labiausiai pažeidžiamų žmonių – pensininkų – interesai. Nuo sausio iki 50 EUR (daugiavaikėms iki 70 EUR) padidėjo vadinamieji vaiko pinigai, kuriais siekiama mažinti vaikų skurdą ir socialinę atskirtį.
Bet didesnių ambicijų socialinėje srityje Lietuva negali kelti, nes priversta konkuruoti su kitomis šalimis dėl pigios darbo jėgos, mažų mokesčių. Kad ir kaip stengtųsi LVŽS Vyriausybė, bendrų Europos „žaidimo taisyklių“ pakeisti Vilniuje neįmanoma. Tai gali sustabdyti tik suderinta Briuselio politika. Kodėl?
Lietuva dalyvauja konkurencinėje kovoje dėl investicijų, verslumo reitingų, o pati kenčia nuo nelygybės ir demografinių iššūkių. Europos Komisija teisingai pastebi, kad tik nuosekli mokestinės bazės, socialinės politikos plėtra, t.y. BVP perskirstymo didinimas, gali keisti situaciją iš esmės. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad tempti valstybės išlaikymo „jungą“ turi pradėti ne tik vidurinė klasė, ne tik dirbantieji, bet ir stambusis verslas, kuris iš mūsų darbo operuoja milijoniniais pelnais, dividendais, palūkanomis ir kitais pinigų srautais, o su mūsų šalies biudžetu dalinasi tik trupiniais.
Kodėl mes negalime dabar pat priversti visų maximų ir ikea‘jų priversti daugiau prisidėti prie oresnio gyvenimo Lietuvoje, ne tik per viešinimo akcijas, bet ir realiais pinigais į šalies biudžetą, iš kurio mes pagaliau galėtume padidinti algas pedagogams, gydytojams, socialiniams darbuotojams? Todėl, kad tik pabandyk tą stambųjį kapitalą pajudinti – jie iškart grasins persiregistruoti į kitas šalis ir mokesčių Lietuvai išvis nebemokėti. Mes esame priversti konkuruoti Europoje dėl trupinių nuo verslo milžinų stalo. Kvailiausia, kad Lietuvoje vis dar yra tikinčių, neva mes galime laimėti konkurencinę kovą pigesniais darbuotojais ir mažais mokesčiais. Nelaimėsime. Tiksliau, jau pralaimėjome. Kol bandome įsiteikti stambiam verslui, jau praradome trečdalį tautos. Mūsų viešas sektorius varomas į skurdą būtent todėl – nes stambus verslas pinigus daro čia, o paskui pelną išsiveža į kokį nors Liuksemburgą ar į Karibų salą, kur mokesčius pasiūlo dar mažesnius. Tai lenktynės į niekur.
Todėl turime kalbėti drąsiai ir užtikrintai – bendri Europos standartai mokesčių, socialinės politikos srityje turi galioti visoms šalims. Jie turi tapti naujomis ES sutartimis, ES įstatymais. Didžiosios kompanijos, bankai turi mokėti pelno mokesčius ten, kur dirba. Šalys neturi konkuruoti dėl mažų pelno mokesčių, dėl darbo jėgos apmokestinimo. ES turi siekti stambių korporacijų (tame tarpe ir bankų) deramo indėlio į ES narių biudžetus. ES biudžetas turi būti pildomas ir per europinių mokesčių įvedimą stambiausioms korporacijoms, tokioms kaip „Google“ ar „Amazon“, kurių apyvartos kartais viršija Lietuvos BVP. Jei norime, kad ES nemažintų mums struktūrinės paramos išlaidų, tai pasirūpinkime ir ES biudžeto pajamomis!
Taigi – į EP kandidatuoju visų pirma su tikslu iškelti socialinio teisingumo Lietuvai ir Europai vėliavą bei atkreipti visų jūsų, neabejingų Lietuvos ateičiai žmonių dėmesį – mums reikia apginti socialinio teisingumo idėją visos ES mastu, nes pavieniui Lietuva šios idėjos neįgyvendins. Mes galime stengtis judinti šalį link didesnio teisingumo (ką šiuo metu ir darome), bet kol šalis dalyvauja „žiurkių lenktynėse“ su kitomis ES narėmis dėl trupinių nuo investuotojų stalo, o Briuselis abejingai stebi ir nesikiša – mūsų pastangos Lietuvoje duos labai nedaug vaisių. Ar pateksiu aš į EP, ar nepateksiu – aš toliau sieksiu to paties tikslo, ar dirbdamas iš Vilniaus, ar iš Briuselio, bet man svarbu, kad mūsų atstovai Briuselyje labai aiškiai suvoktų: be jų darbo Europos Parlamente mūsų darbas Lietuvos Seime nebus labai vaisingas.
ES arba žlugs, arba pasikeis į gera
Apibendrinant: ES vidaus politikoje vyksta dramatiški pokyčiai. Spaudžiama „Brexito“ ir kitų iššūkių, ES imasi to, kas anksčiau buvo išskirtinis valstybių reikalas. Kuriamas „Socialinių teisių ramstis“ – bendroji socialinė politika, kurios pagrindinė misija – spręsti globalizacijos kuriamos nelygybės problemą. ES rūpinosi, pavyzdžiui, bendra prekių rinka, žemės ūkiu, pasaulio reikalais, aplinkosauga, savo mažiau pasiturinčių regionų globa (pavyzdžiui, iš Sanglaudos fondo). Tačiau ES ilgai ignoravo pamatinį politinės bendruomenės tikslą – socialinį teisingumą.
Blogiausia, kad ES ėmėsi aktyviai nurodinėti valstybėms dėl ekonominės politikos – kaip taupyti, kaip investuoti, kaip uždirbti, o pati sau, kaip visumai, jokių ambicingų socialinių tikslų nekėlė. ES institucijų rankomis ekonomika, finansų politika buvo galutinai atskirta nuo socialinės politikos ir perskirstymo. Kai kurie pozityvūs Briuselio įrankiai – Europos socialinis fondas, neseniai sukurta Europos darbo inspekcija – toli gražu nekompensuoja bendros tendencijos. Penktadalis turtingiausių ES piliečių valdo 2/3 Europos turto, o skurdžiausi 40 proc. europiečių tenkinasi vos 2,5 proc. turto. Iki maždaug XX amžiaus pabaigos europietiškų vertybių ir demokratijos plėtra pasaulyje ėjo koja kojon su ekonominės lygybės didėjimu. Vieną šio proceso pavyzdį jau minėjau – trumpėjo darbo diena.
Dabar šios koreliacijos nėra, ir ES iškyla pavojus. Nedarbo, skurdo, nelygybės, socialinės atskirties, psichinės sveikatos, streso mažinimo tikslai kaip buvo, taip ir liko išskirtinai atskirų valstybių rūpesčiu arba iš viso buvo nustumti į antrą planą. Deja, bet esant pavojingam ES neutralumui, visi buvę mūsų valdantieji ramia sąžine galėjo nesirūpinti socialine politika Lietuvoje ir dėl to nebuvo jokių rimtų „sankcijų“ iš ES.
Mes galime tai pakeisti, jei mūsų Vyriausybė ir Seimo dauguma užims aiškią poziciją Europoje – juolab kad šie klausimai rūpi tikrai ne tik Lietuvai. Europos Parlamento rinkimuose visame žemyne numatoma „žalioji banga“. Daugelyje šalių laimės žalieji arba panašiai galvojantys politikai, ypač Prancūzijoje ir Vokietijoje. Pastaruoju metu dar ir Lenkija yra pažangios socialinės politikos pavyzdys visai Europai. Žalieji jau dabar aktyviai kelia socialinio solidarumo idėjas Europos Parlamente – nes jie puikiai mato, kad nežabotas ir nekontroliuojamas stambusis kapitalas nenori prisiimti atsakomybės nei už gamtos, nei už žmogaus gerovę. Po šių rinkimų žaliųjų balsas gali tapti dar labiau girdimas.
Tikėdami solidarumo ir bendradarbiavimo idealais kartu su jumis galime pasiekti, kad savi ir idėjiškai motyvuoti žmonės taptų Europos Parlamento nariais.
Tomas Tomilinas, LR Seimo narys, LVŽS kandidatas į EP nr. 6