Šiomis dienomis artėja svarbūs sprendimai dėl Europą skaldančio „Nord Stream 2“ projekto ir kaip tų procesų dalyvė norėčiau paaiškinti, kur dabar esame ir kokie artimiausi žingsniai laukia su tuo nelemtu Maskvos projektu.

2019 metais „Nord Stream 2“ istorija pasiekė labai svarbią kryžkelę. Projektas, tapęs Europos solidarumo išdavystės simboliu, iki šiol nenumaldomai stūmėsi į priekį, nekreipdamas dėmesio nei į Europos Parlamento ar JAV Kongreso rezoliucijas, nei į Lenkijos ir kitų vidurio rytų europiečių protestus, nei į dviejų Donaldų – Tusko ir Trumpo – kritiką.

Apie 20 specialių laivų Baltijos jūroje jau nutiesė didžiąją dalį 1 200 km ilgio dujotiekio, kuris sujungs Ust-Luga uostą netoli Sankt Peterburgo su šiaurės Vokietijos miestu Greifsvaldu. Dujotiekį sudarys du vamzdžiai, pajėgūs pristatyti 55 mlrd. kubinių metrų dujų kasmet (papildomai prie panašaus kiekio, kuris jau yra teikiamas pirmuoju „Nord Stream“). Palyginimui, Lenkija kasmet sunaudoja apie 19 mlrd., o Lietuva – kiek virš 2 mlrd.

Dar neseniai atrodė, kad „Gazpromo“ ir penkių Vakarų kompanijų – austrų „OMV“, britų-olandų „Shell“, prancūzų „Engie“ ir Vokietijos „Uniper“ bei „Wintershall“ – sustabdyti negali niekas. Tai būtų bloga žinia Vidurio ir Rytų Europai, mat vakarietiški dujų tinklai būtų prisotinti rusiškų dujų ir vienintelė reali alternatyva joms liktų LNG technologija.

Taip pat būtų neramu stebėti, kaip auga Europos ašies – Vokietijos – priklausomybė nuo Rusijos: šiuo metu rusiškos dujos tenkina apie trečdalį Vokietijos poreikio, tačiau ta dalis nuolat auga. Vokietija lieka didžiausia auksinius kiaušinius „Gazpromui“ dedanti višta – vien šiai šaliai tenka daugiau nei ketvirtadalis viso „Gazpromo“ eksporto.

Visgi didžiausias smūgis tektų Ukrainai, per kurios teritoriją į Vakarus dabar keliauja apie 80–90 mlrd. kubinių metrų dujų. Pastačius „Nord Stream 2“, ši dalis gali nukristi iki 30 mlrd., o šių metų pabaigoje pradėjus naudoti „Turkish Stream“ Europos pietuose – „Gazpromas“ galėtų ir visai apsieiti be Ukrainos. Tai paliktų šią šalį vienas prieš vieną su Maskva, jau nekalbant apie nuplauksiančius iki 2.5 mlrd. dolerių metinių pajamų iš dujų tranzito.

Na, ir dar viena grėsmė, apie kurį mažai kalbama – „Nord Stream 2“ pastatymas dar labiau sutrumpintų pavadėlį, ant kurio Maskva laiko Baltarusiją, o tai mums, tiesioginiams kaimynams, negali nekelti susirūpinimo.

Tačiau pastaruoju metu „Nord Stream 2“ ratai trenkėsi į porą itin stambių akmenų.

Visų pirma, ES Taryba (kitaip tariant, kritinė valstybių narių dauguma) nusprendė nebeblokuoti Europos Parlamento ir Komisijos tvirtos pozicijos, kad „Nord Stream 2“ turi būti taikomi Trečiojo energetikos paketo principai. Šį proveržį Taryboje nulėmė ES pirmininkaujančios Rumunijos lyderystė ir maloniai nustebinusi Prancūzijos pozicija.

Nors prezidentą Macroną vadinti Vidurio Rytų Europos politiniu bendraminčiu būtų didelis pritempimas, tačiau tikrai seniai Eliziejaus rūmuose nešeimininkavo toks mums palankus politikas. Nepaisant to, kad „Nord Stream 2“ projekte dalyvauja prancūziška „Engie“ kompanija, Paryžius nusprendė pritarti tai pusei, kuri „Nord Stream 2“ mato ne vien kaip ekonominį, bet pirmiausiai, geopolitinį projektą. Pasikeitus Prancūzijos pozicijai, „Nord Stream 2“ šalininkai (be Vokietijos, tai Austrija, Olandija, Belgija ir Bulgarija) neteko blokuojančios mažumos ES Taryboje. Yra manančių, toks Paryžiaus žingsnis galėjo turėti nebylų pačios kanclerės Merkel palaiminimą, kuri „Nord Stream 2“ remia be didelio entuziazmo, daugiausia verčiama koalicijos partnerių socialdemokratų.

Ką tai reiškia „Nord Stream 2“ ir „Gazpromui“? Nesileidžiant į visas detales, pagrindiniai nauji reikalavimai yra trys: 1) skaidrus dujų kainų metodologijos nustatymas; 2) galimybė „Gazpromo“ konkurentams tiekti dujas šiuo dujotiekiu, bei 3) dujų tiekėjo („Gazpromo“) atskyrimas nuo dujotiekio savininko – kitaip sakant, bent jau tą dujotiekio dalį kuri yra ES teritorijoje (pradedant 12 jūrmylių nuo Vokietijos kranto) turės valdyti nuo „Gazpromo“ nepriklausoma įmonė. Šie reikalavimai reiškia, kad „Gazpromui“ bus daug sunkiau naudoti dujas kaip politinį ginklą.

Balandžio 4 d. Europos Parlamentas galutinai patvirtins sprendimą dėl Trečiojo paketo taikymo. Įdomu, kad viešoje erdvėje šis sprendimas kartais pateikiamas, kaip uždegantis žalią šviesą „Nord Stream 2“. Tai nekorektiškas vertinimas – projektas buvo vystomas bet kuriuo atveju, o šis ES sprendimas yra rimtas apsunkinimas Maskvos planams. Sakyčiau, šio sprendimo priėmimas yra „Nord Stream 2“ oponentų, taigi, ir Lietuvos, pergalė.

Kitas „puntukas“ ant „Nord Stream 2“ kelio atsirado prieš kelias dienas, kai Danija atsisakė išduoti leidimą tiesti „Nord Stream 2“ į šiaurę nuo daniškos Bornholmo salos. Siūloma alternatyvi trajektorija į pietus nuo salos. Kopenhaga remiasi aplinkosauginiais ir nacionalinio saugumo motyvais. Toks sprendimas, žinoma, yra labai apmaudus „Nord Stream 2“ vadovams – juk leidimai iš kitų šalių (Švedijos ir Suomijos) yra gauti, liko tik Danija. Įsivėlimas į derybas ir teisinius ginčus su Danija „Nord Stream 2“ statytojams, ko gero, kainuos mėnesius laiko.

Ko gi tikėtis artimiausiais mėnesiais?

„Gazpromas“ ir jo sąjungininkai vargu ar sudės ginklus. Visų pirma, gali būti bandoma atitikti tik Trečiojo paketo raidę, bet ne dvasią – sukuriant neva nepriklausomą, tačiau realiai „Gazpromo“ ar Kremliaus kontroliuojamą dujotiekio operatorių.

Kitas variantas – gali būti bandoma pasinaudoti Dujų direktyvoje numatyta galimybe siekti išimties ir netaikyti Trečiojo paketo principų „Nord Stream 2“, motyvuojant, pavyzdžiui, kad jis nemažina saugumo tiekimo ar nemažina konkurencingumo rinkoje. „Gazpromas“ gali tikėtis sulaukti išimties, mat pirminį sprendimą dėl to priims Berlynas. Šiuo atveju gaila, kad Europos Parlamentui nepavyko apginti nuostatos, jog suteikiant išimtis naujiems projektams, turėtų būti atsižvelgta į visų poveikį pajausiančių valstybių narių nuomonę. Tiesa, Berlyno sprendimą galutinai turės patvirtinti Europos Komisija, kas itin mažina „Nord Stream 2“ šansus.

Valstybėms, įskaitant Lietuvą, būtina sekti galimus „Nord Stream 2“ teisininkų veiksmus, ir į juos operatyviai reaguoti, siekiant neleisti projektui išsisukti nuo Trečiojo paketo. Bet kuriuo atveju, dėl ES ir Danijos sprendimų, tapo realu, kad „Nord Stream 2“ eksploatavimo pradžia, numatyta 2019 m. pabaigoje, bus nukelta. Ir tai yra labai svarbu dėl dviejų priežasčių.

Pirma, ES direktyvos pataisos, jei bus netrukus priimtos, įpareigoja jas perkelti į nacionalinę teisę per 9 mėnesius. Tad realu, kad Vokietija šias pataisas perkels į savo teisę 2020 m. pavasarį. Svarbu, kad „Nord Stream 2“ tuo metu dar nebūtų veikiantis, nes reikalauti pradėti taikyti Trečiąjį paketą jau veikiančiam projektui būtų sunkiau.

Antra, 2019 m. pabaigoje baigiasi ilgametė Rusijos ir Ukrainos sutartis dėl dujų pirkimo ir tranzito. Jei „Nord Stream 2“ pradės veikti jau šį rudenį, Ukraina bus daug silpnesnėje derybinėje pozicijoje – Rusija turės alternatyvų tranzito kelią ir bus daug mažiau linkusi užtikrinti pakankamą tranzitą per Ukrainą (šiuo metu trišalėse derybose, kuriuose dalyvauja ir Europos Komisija, Rusijai siūloma įsipareigoti tiekti bent 60 mlrd kubinių metrų dujų per Ukrainą). „Nord Stream 2“ atidėjimas susitirpintų galimybes reikalauti, kad naujas susitarimas dėl rusiškų dujų tiekimo per Ukrainą vyktų pagal ES priimtas taisykles. Tiesa, tam reikės ir didinti spaudimą Kijevui iki šių metų pabaigos baigti reformuoti savo energetikos sistemą bei jos esminį elementą „Naftogaz“, taikant Trečiojo paketo principus šalies viduje.

Apibendrinant, artimiausiais mėnesiais vyks tikros lenktynės su laiku, ir visiems Europos energetinio solidarumo šalininkams teks mobilizuotis, kad būtų kiek įmanoma sušvelninta „Nord Stream 2“ projekto daroma žala.

Karolina Štelmokaitė, Europos Parlamento Žaliųjų/ELA frakcijos patarėja energetikai