Jau iš pirmų sakinių supranti, kad pašnekovė, nors ir puikiai išmano politiką, jos dar nėra atsikandusi. Akys dega, sakiniai liejasi laisvai ir atvirai, stebina Briuselio labirintų išmanymas ir visapusiškos žinios apie Europos Sąjungą.Iš kur visa tai? Ir kas ji tokia?Pokalbis su Karolina ŠTELMOKAITE, kandidate į Europos Parlamentą, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) kandidatų sąraše įrašyta penktuoju numeriu.
– Karolina, daug metų buvote šalia politikos. Kaip nutiko, kad vieną dieną jau pati žengėte į politikos pasaulį (kandidatė į merus, kandidatė į EP)?
– Politika tikrai domiuosi nuo mokyklos laikų, kaip turbūt ir kiekvienas aktyvus žmogus. Studijuodama universitete, laisvalaikį dažniausiai leisdavau TSPMI studentų kompanijoje – apie politiką ir tarptautinius reikalus su jais ginčydavomės iki paryčių! Beje, beveik niekas iš tų mano draugų vėliau nepasuko į aktyvią politiką – o gaila, juk tokių protingų, išsilavinusių žmonių mūsų politikoje trūksta.
Taip jau yra – dažnai jauni, šviesūs žmonės kritikuoja politikus, šaiposi iš jų kvailumo, bet kai jiems sakoma „tai eikit patys ir darykit“, jie suranda priežasčių atsisakyti. Vieną dieną aš neberadau tų priežasčių, matyt, pribrendau „eiti ir daryti“.
Man 42 metai, sukaupiau daug įdomios tarptautinės patirties, kurią norisi prasmingai panaudoti. Iš prigimties esu smalsi, man rūpi visuomeniniai reikalai, nebijau viešumo. Ir aplinkybės palankiai susiklostė – buvau iškelta į merus Kėdainiuose, kuomet kandidatavimo atsisakė vienas gerai žinomas rajono politikas.
Kalbant apie EP rinkimus, pasiūlymas kandidatuoti pirmajame sąrašo penketuke man buvo visiškai netikėtas įvertinimas. Nusprendžiau tą pasiūlymą priimti. Juk sakoma, kad senatvėje gailėsiesi ne dėl to, ką padarei, o dėl to, ko nepadarei.
– Kadaise dirbote žurnaliste, redaktore populiariose TV publicistikos laidose „Srovės” ir “Abipus sienos”. Nepasiilgstate žurnalistikos?
– TV žvaigžde niekad nebuvau – daugiau dirbau už kadro, kūriau tiriamosios žurnalistikos reportažus pagal tų laikų standartus ir galimybes. Labai džiugu, kad tiriamoji žurnalistika, kažkuriuo laikotarpiu praktiškai išnykusi iš Lietuvos žiniasklaidos, šiuo metu užima vis labiau matomas pozicijas. Tas atgimimas, prasidėjęs nuo wikileaks skandalų ir tarptautinių žurnalistų pajėgų susiformavimo, tikrai mane, buvusią žurnalistę, labai džiugina. Kartais pagalvoju, kad būtų labai smagu prie šios augančios jėgos prisidėti.
Kita vertus, mano dabartinis darbas Europos Parlamente – esu Žaliųjų frakcijos politinė patarėja – irgi panašus į žurnalistų. Kuomet pradedu dirbti su nauja europine iniciatyva, būsimu teisės aktu, stengiuosi išklausyti visas puses, susitikinėju su kuo platesniu ratu žmonių, kuriuos gali ši iniciatyva paliesti – pradedant piliečių atstovais, baigiant verslu ar mokslo žmonėmis. Žurnalistiniai etikos, objektyvumo, empatijos ir viešojo intereso gynimo principai labai praverčia mano darbe.
– Provokuoju: ar toks įvairiapusis, puikus išsilavinimas kol kas netrukdo politikoje?
– Ačiū už komplimentą. Šiais laikais yra didelės galimybės gauti vakarietišką išslavinimą, tad tikrai džiaugiuosi, kad galėjau mokytis ir įgyti tarptautinių santykių magistro laipsnį Jungtinės Karalystės Kento universitete. Tai buvo tikrai vertinga patirtis. Nors ir studijas Vilniaus universitete, kur įgijau žurnalistikos bakalauro bei komunikacijos magistro diplomus, prisimenu su didele nostalgija – turėjau puikių dėstytojų ir smagių bendrakursių. O šiaip išsilavinimas negali trukdyti. Dažnai politikoje koją pakiša ne išsilavinimas, o arogancija, visko išmanymas geriau už kitus, vienasmenis sprendimų priėmimas, užsidarymas, siaurų interesų gynimas. Tikiuosi politikoje šių spąstų išvengti.
– Ne vienerius metus dirbote ES institucijose. Kokie tie Briuselio labirintai iš vidaus, iš arti?
– Kai žinai juos gerai – ne tokie ir painūs, net labai aiškūs. Man pasisekė dirbti skirtingose ES institucijose, labai skirtingose pozicijose – nuo nuolatinės Lietuvos savivaldybių asociacijos atstovės ES iki ES Komisaro Kabineto narės – ir galiu pasakyti, kad ES mechanizmas yra gana gerai sustyguotas, taisyklės vienodos visiems. Tai yra unikali derybų ir kompromisų meno mokykla. Žinoma, yra ką tobulinti, kartais prasimuša aklas biurokratinis nejautrumas. Kaip ir visose valdžios struktūrose, būna nemažai intrigų. Bet mano pagrindinė išvada – aktyviai veikiant ES koridoriuose ir posėdžių salėse, tikrai galima paveikti svarbius sprendimus. Ne kartą esu tą patyrusi.
– Kaip pomėgį nurodote „viešojo intereso gynimas aplinkosaugos srityje“. Ką tai reiškia konkrečiai?
– Turbūt ryškiausias pavyzdys yra mano inicijuotas visuomeninis pasipriešinimas regioninio Zabieliškio sąvartyno (kuris yra šalia mano gimtųjų Kėdainių) plėtrai. Kartu su bendraminčiais šią plėtrą de facto sustabdėme. Nors sulaukiau gan ženklaus pasipriešinimo, skepticizmo, abejonių, nes Lietuvoje įprasta manyti, kad “nieko neįmanoma pakeisti”. Įmanoma, jeigu tik labai nori. Kodėl aš tai dariau? Nes manau, kad statyti naujus sąvartynus 21 amžiuje yra ne tik klaida, bet ir nusikaltimas prieš visuomenę, kuriančią ir investuojančią į tvarią žiedinę ekonomiką. Jau nekalbu apie didžiulę taršą aplinkai: sąvartynai atliekų tvarkymo piramidėje yra pačioje žemiausioje pakopoje.
– Stebina Jūsų žinios energetikos srityje. Iš kur visa tai?
– Tikrai nesu visažinė energetikos srityje, daugiausiai dirbu su ES teisės aktais, stiprinančiais energetinį saugumą. Štai neseniai galutinai priėmėme vadinamąją anti-„Nord Stream 2“ direktyvą, kuri, visų skeptikų nuostabai, gerokai nukenksmina tikriausiai patį kontraversiškiausią energetikos projektą Europoje.
Susidomėjimas energetika yra iš tų laikų, kai Europos Komisijoje dirbau eurokomisaro Algirdo Šemetos komandoje. Buvau joje daugiausiai atsakinga už viešuosius ryšius, ryšius su Lietuva, tačiau Kabineto nariai turi ir daugiau, vadinamųjų horizontaliųjų atsakomybių – Komisaro vardu derasi su kitomis komandomis kolegijoje dėl galutinės Komisijos siūlomo teisės akto versijos. Taigi A.Šemeta norėjo, kad kuruočiau energetikos sritį, nes jis manė, kad tokioje svarbioje Lietuvai srityje turi dirbti jo Kabineto lietuviai.
– Kodėl, Jūsų galva, kartais Lietuvos žiniasklaidoje prasimuša nepasitikėjimo šešėlis naujų politikų karta?
– Na, matyt, ypač EP rinkimų atveju, Lietuvoje įsigalėjusi nuomonė, kad europarlamentarais tampama už didelius nuopelnus nacionalinėje politikoje, arba atvirkščiai, stengiantis atsikratyti vieno ar kito politinio veikėjo. Labai klaidingas požiūris, nes tie politiniai “dinozaurai”, tapę europarlamentarais, dažnai neduoda jokios naudos – juk yra didžiulis iššūkis garsiam veikėjui pradėti savo politinę karjerą nuo nulio.
Europos Parlamente dažnai visiškai nesvarbu, kad tu savo valstybėje dėl kažkokių priežasčių buvai garsus ir svarbus. Čia savo vardą turi susikurti iš naujo, labai sunkiu darbu. Konkurencija tarp 751 parlamentaro – milžiniška. Jeigu nori būti tarp įtakingiausių ir reikšmingiausių, turi itin sunkiai dirbti, mokėti kalbas, būti atviras, turėti charizmos, norėti padaryti kažką gero ne tik savo šaliai, bet ir visai Europai.
– O koks turėtų būti EP?
– Dažnai tenka būti derybose, kur susitinka trys banginiai: ES Taryba (valstybės narės), Komisija ir Europos Parlamentas. Mes, EP komanda, esame tie, kurie atstovauja žmonių, vartotojų, bendruomenių interesams, ir tai įpareigoja. Tačiau matau, ką reiškia, jeigu parlamentaras ar parlamentarė, paskirti atsakingais už vieną ar kitą būsimą teisės aktą (taip vadinami pranešėjai arba šešėliniai pranešėjai), ateina į derybas nesiruošę arba iš viso neateina – EP iš karto praranda dalį savo politinių pajėgumų.
Gaila, bet tokių neatsakingų europarlamentarų yra ir iš Lietuvos. Kaip minėjau, EP turi iš naujo įrodinėti savo vertę, o “dinozaurai” dažniausiai jau tingi tai daryti. Mačiau ir buvusį Lietuvos premjerą, kuris sunkiai pritapo EP, ir kitų garsių politikų, kurie, kaip ir kažką veikia dėl statistikos, bet realios naudos – jokios. Tai kenkia ir paties EP prestižui.
Norėčiau, kad EP padaugėtų darbščių, už Europos interesus „sergančių“ įstatymų leidėjų, o mažiau būtų tingių „buvusių VIPų“ ir destruktyvių radikalų.
– Kokią matote ES ateitį? Ir ką reikia padaryti, kad Jūsų vizija taptų realybe?
– Jei trumpai, manau, kad europinė integracijos svarba tik augs, nepaisant to, ką kalba kai kurie mūsų radikalai filosofai. Galime save guosti gražiomis romantinėmis nacionalinėmis idėjomis, tačiau negalime ignoruoti ir pasukti atgal milžiniškų pokyčių, vykstančių šiuolaikiniame pasaulyje.
Ketvirtoji Pramonės revoliucija iš esmės keičia ir keis ekonomiką, politiką, visuomeninius santykius. Pasaulio centras vis labiau sukasi į Azijos-Ramiojo vandenyno regioną. Jei Europa nenori likti užkampiu, ji turi veikti solidariai. Užsidarymas nacionaliniuose kiautuose būtų tiesiog pražūtingas. ES, mano įsitikinimu, yra unikalus instrumentas, leidžiantis mūsų kontinentui tikėtis neatsilikti nuo šios revoliucijos ir netgi išlaikyti lyderystę, ribojant galimas neigiamas šios revoliucijos pasekmes. ES taip pat unikali, nes, mano galva, ji pasiekusi gerą balansą, derinant ekonominį augimą, žmogaus teises ir aplinkos apsaugą. Už tokios ES pasaulinę lyderystę aš stipriai pasisakau.
Kalbų, kad ES naikina Lietuvos identitetą, nepriimu: lietuvių tauta būtų įtakojama globalizacijos vėjų ir būdama ES viduje, ir išorėje. Juk ES pilietis švedas turi nė kiek ne silpnesnį identitetą, nei ES nepriklausantis norvegas.
– Politikui, o juolab politikei, tenka aukoti dalį savo šeimos, asmeninio gyvenimo. Kaip derinsite šiuos dalykus?
– Man pasisekė – turiu vyrą Andrių, kuris nevaržo mano saviraiškos laisvės ir netgi skatina aktyviai dalyvauti politikoje, nors ir turi kitokias politines pažiūras – yra prigimtinis liberalas. Beje, jis taip pat daug darbo reikalais keliaujantis NATO PA Pilietinio saugumo komiteto direktorius. Kadangi ir man darbo reikalais tenka keliauti (bent kartą per mėnesį savaitei Europos Parlamentas išsikelia į Prancūziją, Strasbūrą), turime iš anksto derinti savo darbo grafikus, kad bent vienas iš mūsų būtų namuose su sūnumi Liudu.
Kita vertus, stengiamės visi trys kartu praleisti kuo daugiau laiko, vertiname tas dienas, savaitgalius ir savaites, kada esame kartu.
– Kas yra Jūsų autoritetas politikoje?
– Briuselyje tenka artimai dirbti su įspūdingomis asmenybėmis, gabiais politikais. Man labiausiai imponuoja politikai, kurie, nepaisant savo įtakos, galių, pripažinimo, išlieka paprastais, visuomet prieinamais, šiltais žmonėmis.
Įvardinčiau dvi europinio masto asmenybes, kurios mane itin žavi: dabartinis Liuksemburgo energetikos ministras Claude Turmes bei europarlamentarė iš Vokietijos Rebecca Harms. Tai pripažinti savo srityse Europos autoritetai, gan tvirti savo politinėje ideologijoje, bet gebantys rasti sprendimus su įvairiausiomis politinėmis jėgomis ir įvairiausiais žmonėmis.
Begalinė empatija, smalsumas, žmogiškumas – jie kaip magnetas traukia žmones. Labai džiugu, kad ir Claude, ir Rebecca jaučia daug simpatijų Lietuvai, kai reikia, tampa Lietuvos advokatais. Šiais metais Vasario 16 d. Prezidentė Dalia Grybauskaitė valstybės vardu apdovanojo Rebeccą už nuopelnus Lietuvai. Mūsų šaliai svarbu turėti įtakingų draugų. O man smagu, kad prie šios draugystės atsiradimo jaučiuosi prisidėjusi ir aš.