Nacionalinis saugumas nėra vien tik tankai ir patrankos. Lietuvos ir Europos Žalieji siūlo modernų požiūrį į saugumo klausimus, paremtą darnia „kietojo“ ir „minkštojo“ saugumo elementų sąveika, stipria gynybos bei aukšta gyvenimo kokybės regionuose politika. LVŽS kandidatas į Europos Parlamento narius, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys Jonas Jarutis pristato Žaliosios saugumo politikos gaires.
Sąvokas „Žaliosios politinės pažiūros“ ir „Saugumo bei gynybos politika“ iki šiol retai kada pavykdavo surasti viename sakinyje ar net viename tekste. Ir patys saugumo ir gynybos klausimai paprastai likdavo dešinėje politinio spektro pusėje įsitvirtinusių politikos veikėjų „arkliuku“ ir, deja, visa politinė diskusija vyko tarp karines išlaidas norinčių tiesiog didinti „patriotų“ ir priešingus šūkius deklaruojančių „trumparegių“ ar „Rusijos agentų“. Bendrus šios diskusijos rezultatus Lietuvoje puikiai žinome – „auksiniai šaukštai“, šovinius už savo pinigus perkantys savanoriai ir vien tik šūkiu „NATO mus apgins“ paremta ikišiolinė gynybos strategija.
LVŽS, kaip ir Europos lygmeniu sparčiai populiarėjantys Žalieji, siūlo darnią ir išsamią gynybos bei saugumo strategiją. Kaip ir bet koks atsakingas požiūris į visuomenei svarbių problemų sprendimą, mūsų siūloma Lietuvos nacionalinio ir europinio saugumo strategija remiasi daugialyge problemos analize ir nuostata, kad sudėtingų problemų sprendimas dažniausiai nėra paprastas.
Nesileidžiant į gilias teorines diskusijas, visus atsakus į saugumo iššūkius galima suvesti į du klausimus – ar mes turime pakankamas priemones apsiginti nuo mums kylančių grėsmių ir ar esame pasirengę jomis pasinaudoti?
Kaip liudija mūsų šalies istorija, antrasis klausimas neretai pasirodo esąs svarbesniu už pirmąjį. Prieš beveik aštuoniasdešimt metų mes turėjome kariuomenę, visais aspektais, išskyrus laivyną, didesnę ir santykinai geriau ginkluotą nei dabartinė. Visgi, šalis tris ultimatumus priėmė ir po ketvirtojo pasidavė be šūvio.
Po 1990-ųjų mūsų šalies karinio saugumo problematika ilgai buvo ignoruojama, o ir skiriamų lėšų panaudojimą tik retu atveju buvo galima pavadinti tinkamu. Net ir narystė NATO, sustiprinusi šalies saugumą, netapo akstinu atlikti reikiamus „namų darbus“, o tik sudarė galimybę meilę tėvynei tik žodžiu deklaravusiems politikams „užmigti ant laurų“.
2016-aisiais suformuota LVŽS Vyriausybė kardinaliai pakeitė šią blogą tradiciją. Kariuomenė kasdieną stiprėja, įsigyjama nauja ginkluotė, formuojama antra pėstininkų brigada, rezervas, plėtojami ryšiai su sąjungininkais. Ir tai nėra vienadienė veikla – turime aiškius plėtros planus bent dešimtmečiui į priekį.
Kartu Lietuva, kaip NATO narė, pasiekė rezultatų, kurie prieš porą dešimtmečių būtų atrodę neįtikėtini. Greta seniai žinomų itin stiprių specialiųjų pajėgų, Lietuvos kibernetinio saugumo lygis ir mūsų specialistų pajėgumas yra vertinamas kaip ketvirtas pasaulyje. Ir tai taip pat nėra atsitiktinumas, ar riba, ties kuria LVŽS Vyriausybė ketina sustoti.
Visa tai leidžia teigti, jog šiandien esame saugesni nei bet kada iki šiol.
Ir visgi, net ir patys geriausi ginklai patys nešaudo. Istorija mus moko, jog esminiu saugumo veiksniu yra piliečių tarpusavio pasitikėjimas, suvokimas, kad tik savo jėgomis kuriame savo gerovę, jog šalies saugumas labiausiai priklauso nuo visuose šalies regionuose gyvenančių piliečių požiūrio į savo valstybę. Kitaip tariant, mes teigiame, jog kertiniu nacionalinio saugumo elementu yra nacionalinės gerovės politikos sėkmė. Tiek 2016 m. Seimo, tiek ir 2019 m. Prezidento bei Europos Parlamento rinkimuose, LVŽS akcentuoja gyventojų gerovės svarbą, kaip esminę šalies saugumo ir pažangos sąlygą.
Sudėtingoms socialinėms problemos paprastai netinka vienas ir vienintelis „genialus“ sprendimas. Tokio požiūrio laikosi Žalieji ir tuo jie iš esmės skiriasi nuo pasaulį juodai-baltame diapazone matančių ir teisę į meilę Tėvynei mėgstančių monopolizuoti partijų atstovų. Šią nuostatą palaiko tiek LVŽS, tiek ir kitose ES valstybėse narėse veikiančios Žaliųjų partijos.
Ja remdamiesi, formuojame europines politikas. Pavyzdžiui, atsiliekančių regionų skatinimui skirtą Sanglaudos politiką mes matome, visų pirma, kaip priemonę užtikrinti visų europiečių teisę į orias gyvenimo sąlygas. Bendroji žemės ūkio politika mums yra ne vien parama ūkininkams – tai ir priemonė Europai apsirūpinti pakankamu ir kokybišku maistu. Energetikos politikos tikslu matome tiek energetinį visos Europos ir atskirų valstybių narių saugumą, tiek ir poreikį nustoti pirkti energetinius išteklius iš diktatoriškų, žmogaus teises pažeidinėjančių ir taikai grasinančių režimų ir tokiu būdu juos susilpninti.
Šiame kontekste itin didelė svarba tenka regioninei politikai. Tinkamai suderinti valstybės ir ES paramos instrumentai, tikslingas verslo, pilietinio aktyvumo skatinimas, piliečių pasitikėjimas savo galimybėmis, vietos savivaldą bei visą valstybę stiprinančios valdymo reformos yra būtina sąlyga, norint sukurti darnius nacionalinio saugumo pamatus.
Naujajam Europos Parlamentui teks dalyvauti derybose dėl esminio šios proceso elemento – dėl naujojo daugiamečio ES biudžeto – 2021–2027 m. ES finansinės perspektyvos. Nuo derybų dėl šio dokumento baigties priklausys labai daug – ar turėsime pakankamas paskatas sustabdyti ir atgal pakreipti žmonių judėjimą iš regionų, ar pavyks pertvarkyti mūsų ūkį, ar pavyks toliau kurti konkurencingą ekonomiką ir aukštą gyvenimo kokybę. Ne mažiau svarbu ir deramai atstovauti mūsų šalies interesams tokių europinių saugumo iniciatyvų, kaip Europos gynybos fondas, formavime, kurio pagalba galime tiek padėti gynybos srityje dirbančioms mūsų šalies įmonėms, tiek ir sustiprinti mus su sąjungininkais jungiančią kelių ir geležinkelių infrastruktūrą.
LVŽS suformuota Vyriausybė ir iki šiol vienintelis, bet labai daug ES lygmeniu nuveikęs Lietuvos europarlamentaras Bronis Ropė, aiškiai parodė, kiek daug galima pasiekti, kai darbų imasi ne tuščius šūkius, o Lietuvos gerovę svarbiausiu tikslu įvardijantys politikai.
Gegužės 26 d. Lietuvos piliečiai rinksis savo atstovus Europos Parlamente. Akivaizdu, jog ir nacionalinio saugumo politikos srityje šis pasirinkimas bus tarp patriotizmą mėginančių monopolizuoti, nieko gero net per kelias kadencijas nenuveikusių tuščiažodžiautojų bei politikų, per trumpą laiką įrodžiusių savo galimybes padaryti šaliai ir visai Europai reikalingus darbus.