Šie Europos Parlamento rinkimai Lietuvai bus ypatingi, nes Lietuvos žmonės turės pasirinkti, ar Europoje, kur priimami sprendimai dėl mūsų ateities, Lietuva apie savo žmonių poreikius drįs prabilti. Tokioms mintims šiandien aš turiu rimtą pagrindą ir remiuosi ne tik asmenine patirtimi, bet ir kitų šalių pavyzdžiu, kurios niekada neleistų sau tokios „prabangos“ – Europos Parlamente turėti atstovus, kurie nesirūpintų ir nederintų pozicijų su savo valstybės vadovybe. Stebėjau, kaip kolegos vokiečiai ir kitų šalių Europos Parlamento nariai aktyviai bendrauja su savo vyriausybėmis, jų vadovais, parlamentinėmis partijomis, kokias pozicijas jie turėtų palaikyti Europos Parlamente.
Taip nutiko, kad kol kas esu vienintelis Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos europarlamentaras. Visi kiti 10 europarlamentarų yra daugiau ar mažiau oponuojantys mūsų Vyriausybei. Palaikau su jais ryšius, su kai kuriais – gerus darbinius santykius, bet vis dėlto jaučiu, kad jie ne visada iki galo nuoširdžiai suinteresuoti padėti, nes Lietuvoje – „ne jų“ valdžia. Dirbu EP Žaliųjų frakcijoje, kiti Lietuvos delegatai išsibarstę po kitas grupes. Ką gali nuveikti vienas? Taip, ir vienas europarlamentaras gali padaryti daug, ypač – jeigu palaiko gerą ryšį su Lietuva. Tikiuosi savo darbais esu tą įrodęs.
Pirma, per šią EP kadenciją pavyko Lietuvos regionams nuo 2020 m. išderėti dosnesnę paramą, negu buvo numačiusi Europos Komisija. Tai apsaugos šalį nuo milijardinių nuostolių. O juk ankstesnė Vyriausybė buvo jau susitaikiusi, kad nuo 2020-ųjų parama beveik visai išgaruos ir nesiėmė veiksmų. Toks abejingas, neūkiškas požiūris grėsė Lietuvai nauja, negrįžtama emigracijos iš mažų miestų ir miestelių banga.
Žurnalistai iki šiol kaip mantrą kartoja, neva paramos tuoj beveik neliks. Bet su naujos Vyriausybės pagalba pavyko pakeisti skirstymo tvarką, padalinus Lietuvą į du regionus – turtingesnį (sostinės) ir mažiau turtingą (likusios Lietuvos). Jeigu pavyks pabaigti, kas pradėta, didžioji parama po 2020 m. plūstels į didžiąją dalį Lietuvos, kuriai šiuo metu stinga lėšų infrastruktūrai ir socialinėms reikmėms. Šalis pradės atsigauti greičiau, sumažės nelygybė. Žinoma, tuo ne visai patenkinti kai kurie Vilniaus institucijų valdininkai, nes pinigai eis jau ne per juos, o tiesiogiai į regionus. Bet juk svarbiau ne institucijos, o žmonės. Beliko sudėlioti techninius saugiklius į europinius reglamentus ir nauja paramos tvarka taps realybe.
Antra, su didžiuliu žemdirbių visuomenės palaikymu, peticijomis ir akcijomis neginčijamai įrodėme Briuseliui, kad Baltijos šalių ūkininkų diskriminacija – nebepateisinama. Man tapus EP Žemės ūkio ir kaimo plėtros (AGRI) komiteto nariu, pamažu poziciją dėl išmokų suvienodinimo palaikė ir visas Europos Parlamentas. Europos Komisija pripažino: laikyti Lietuvą „antrarūše“ nebėra argumentų. Lieka susitarti, iki kada padėtis bus ištaisyta.
Kitoje kadencijoje naują impulsą deryboms suteiks tolimesnis Lietuvos ūkininkų peticijos svarstymas. Nors Europos Komisija teigė, kad tiesioginių išmokų žemdirbiams skirtumai neturi įtakos konkurencijai, Europos Parlamente pagaliau turime kitą poziciją – tiesioginių išmokų teisingumas yra vienas iš reikšmingų veiksnių, užtikrinančių vienodas konkurencijos sąlygas ES bendrojoje rinkoje, todėl išmokas reikia skubiai teisingai paskirstyti valstybėms narėms. Jei man žmonės patikės tęsti darbus Europos Parlamente, galėsiu pabaigti, ką esu pradėjęs – svarbu, kad kitame ES finansiniame laikotarpyje visos išmokos žemdirbiams būtų visiškai suvienodintos ir jie jaustųsi pilnaverčiais europiečiais.
Trečia, kartu su kolegomis iš Vokietijos ir Lenkijos apgynėme finansavimą Ignalinos atominės elektrinės uždarymo darbams, kurį Komisija bandė nepagrįstai „nurėžti“. Gerai išmanydamas to krašto problemas ir atominės energetikos specifiką, užsitikrinęs Žaliųjų frakcijos ir Europos Parlamento daugumos palaikymą, užkirtau kelią 270 milijonų eurų reikiamo finansavimo sumažinimui. Dabar darbai, uždarant elektrinę, vyksta sklandžiai, Europa tesi pažadus palaikyti šį procesą finansiškai, o viena Lietuva tokios naštos tikrai neatlaikytų.
Be šių trijų esminių prioritetų, kiek užteko laiko, dirbau ir kitus darbus. Kartu su kolegomis rengiau europinę politiką, kaip mažinti mus nuodijančio plastiko apimtis buityje ir gamtoje. Prisidedu prie ES normų įtvirtinimo, kad nebūtų „pirmos“ ir „antros“ rūšies vartotojų, kuomet su ta pačia pakuote ir tomis pačiomis (jeigu ne didesnėmis) kainomis Lietuvoje parduodamos prastesnės kokybės negu Vakarų Europoje prekės. Ši problema iki galo dar neišspręsta. Pasisakau ir kitomis Lietuvai svarbiomis temomis.
Mūsų turėtų būti daugiau
Ką nuveiktume su didesne komanda? Panašu – ir iš bendravimo su žmonėmis, ir iš apklausų – kad po gegužės 26-osios būsiu nebe vienintelis EP narys, atstovaujantis didžiausią pasitikėjimą Lietuvos nacionaliniuose rinkimuose pelniusiai Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai. Tai leistų dar plačiau praverti duris Europos teikiamoms galimybėms. Prabilti apie Lietuvą drąsiau ir garsiau, kad situacija į gera keistųsi dar sparčiau.
Darbų užteks visiems. Po rinkimų tęsis transporto klausimų sprendimas. Tai ne tik galimybė Lietuvai gauti kuo didesnį finansavimą seniai visų laukiamai „Rail Baltica“ projekto pabaigai. Lietuvai labai aktualus ir klausimas dėl tolimųjų reisų vairuotojų darbo sąlygų. Kitaip nei liberalai ir konservatoriai, labiau linkę rūpintis darbdavio kišene, su LVŽS komanda siektume, kad gerėtų ir sąlygos darbuotojams. Žmogus negali nuolat valgyti ir miegoti automobilio kabinoje. Šio klausimo vienas neaprėpsiu, už jį atsako kitas komitetas. Tad labai tikiuosi, kad po EP rinkimų dirbsime su didesne LVŽS atstovų EP komanda ir prisidėsime prie darbuotojų sąlygų gerinimo.
Tuo pačiu siūloma mokesčių reforma, kad stambusis kapitalas atsakingai mokėtų jam priklausančius mokesčius, o ne tik naudotųsi pigia darbo jėga. Neturi būti taip, kaip vis dar yra Lietuvoje, kad sunkiausiai dirbantiems kliūtų didžiausia mokestinė našta. Tai bendra europinė problema, viena šalis atskirai jos išspręsti negali, nes ją pasitraukimu į kitas šalis lengvai gali šantažuoti stambusis verslas. LVŽS siūloma ekonominė politika – visų pirma, vidurinės klasės stiprėjimas ir dėmesys smulkiajam bei vidutiniam verslui, kuris būtų atsakingas tiek žmogui, tiek aplinkai.
Ne mažiau naujoje EP kadencijoje turėtų būti svarbūs jaunimo ir sporto klausimai. LVŽS pasisako už Jaunimo ir sporto reikalų komiteto atsiradimą EP.
Nearti dirvonai Lietuvai – europinė programa „Europos horizontas“, kuriai finansavimą nauju laikotarpiu siūloma net tris kartus padidinti. Europarlamentaras gali paruošti ir išjudinti Lietuvos mokslo ir verslo bendruomenę naudotis šiomis lėšomis, kad jauni mūsų talentai liktų ir kurtų Lietuvoje, o ne išvažiuotų ieškoti įdomesnės ateities ir gerai apmokamų darbo vietų kitur.
Svarbi sritis, kuriai reikia pastiprinimo – energetinė nepriklausomybė, saugumas, energijos tausojimas – tiek kylančios Astravo grėsmės akivaizdoje, tiek žinant, kad Lietuva vis dar per vangiai išnaudoja esamas galimybes pereiti prie tvaresnės, „žalesnės“ energetikos.
EP Žaliųjų frakcija šiuo metu skinasi kelią į priekį su iniciatyva, jog socialinė politika, sunkų fizinį darbą dirbančio ar gyvenimo nuskriausto žmogaus apsauga ES taptų prioritetu. Socialinės ES politikos gaires („Socialinį ramstį“) iš rekomendacinio pasiūlymo Europos žalieji siekia paversti svaresniu dokumentu, įgyvendintu visose šalyse narėse, galbūt – įvedant visuotines bazines pajamas, garantuotas kiekvienam gyventojui arba bendrą minimalią algą visoje Europoje. Įgyvendinus tokį pasiūlymą, augant ekonomikai būtų užtikrintas pensijų bei minimalaus atlyginimo didėjimas, o ištikus finansiniams sunkumams – jie nebūtų mažinami. Su komanda galime pasiekti, kad ir socialiniai klausimai Europos Parlamente atlieptų Lietuvos poreikius.
LVŽS kandidatų į Europos Parlamentą žinios, įgyta parlamentinio darbo patirtis, galimybė produktyviai įsijungti į EP darbą neabejotinai būtų naudinga Lietuvai.